Ludwig van Beethoven

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Liudvigas van Bethovenas
vok. Ludwig van Beethoven
Beethoven.jpg
Gimė 1770 m. gruodžio 17 d. (krikštas)
Bona, Vokietija
Mirė 1827 m. kovo 26 d. (56 metai)
Viena, Austrija
Tautybė vokietis
Tėvai Johanas van Bethovenas, Marija Magdalena Keverich van Bethoven
Veikla vokiečių klasikinės muzikos kompozitorius, pianistas, dirigentas
Commons-logo.svg Vikiteka Ludwig van BeethovenVikiteka
Parašas
Beethoven Signature.svg

Liudvikas van Bethovenas (vok. Ludwig van Beethoven arba Betovenas, 1770 m. gruodžio 17 d. Bona, Vokietija – 1827 m. kovo 26 d. Viena, Austrija) – vokiečių klasikinės muzikos kompozitorius, žymi muzikos figūra pereinamuoju laikotarpiu tarp klasicizmo ir romantizmo epochų.[1] Plačiai pripažįstamas kaip vienas iš didžiausių kompozitorių, jo kūryba įkvėpė daugelį vėlesnių kompozitorių, muzikantų ir klausytojų.

Ankstyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Trylikametis Liudvikas van Bethovenas (paveikslo autorius nežinomas)

Liudvikas van Bethovenas gimė 1770 m. gruodžio 17 d. Bonoje Johano van Bethoveno ir Marijos Magdalenos Keverich van Bethoven šeimoje. Liudviko senelis, taip pat vardu Liudvikas van Bethovenas (1712–1773 m.), buvo muzikantas, kilęs iš Mecheleno miesto, Brabanto kunigaikštystės. Senelis būdamas 21 metų amžiaus persikėlė į Boną, kur įsidarbino Bonos kurfiursto rūmų kapelos kontrabosininku. 1761 m. jis tapo kapelmeisteriu.[2] Savo gyvenimo pabaigoje Liudvikas van Bethovenas užsakė nutapyti jo portretą, kuris atiteko anūkui Liudvikui.[3] Johanas (1740–1792 m.) buvo vienintelis jo sūnus, jis taip pat giedojo tenoru Bonos rūmų kapeloje bei papildomai užsiėmė klavišinių instrumentų ir smuiko pamokomis, kad papildytų savo pajamas.[2]

1767 m. Johanas vedė Mariją Magdaleną Keverich. Ji buvo duktė Heinricho Kevericho (1701–1751 m.), kuris vadovavo Tryro arkivyskupijos virtuvei.[4] Liudvikas gimė iš šios santuokos Bonnstrasse g. Nr. 20 name, kuriame šiuo metu įkurtas jo muziejus.[5] Tiksli kompozitoriaus gimimo data nėra žinoma, bet jo krikšto šv. Remigijaus bažnyčios registracijos dokumente išliko data – 1770 m. gruodžio 17 d., o tuo metu buvo įprasta naujagimį krikštyti per 24 valandas nuo jo gimimo, todėl manoma, jog kompozitorius gimė gruodžio 16 d.[4] Iš septynių vaikų, gimusių Johanui ir Marijai Magdalenai Bethovenams, išgyveno tik Liudvikas ir du jaunesni broliai: Kasparas Antonas Karlas gimė 1774 m. balandžio 8 d., jauniausiasis Nikolausas Johanas – 1776 m. spalio 2 d.[6]

Pirmasis Liudviko Bethoveno muzikos mokytojas buvo jo tėvas. Vėliau jis lankė pamokas pas kitus vietos muzikantus: rūmų vargonininką Gilesą van den Edeną (1782 m.), Tobijasą Frydrichą Pfeiferį (šeimos draugą, kuris mokė groti klavišiniais), Francą Rovantinį (giminaitį, kuris mokė groti smuiku bei altu)[2] bei rūmų koncertmeisterį Francą Antoną Rysą, kuris mokė groti smuiku.[3] Mokytis mažasis Bethovenas pradėjo būdamas penkerių metų. Pamokų režimas buvo griežtas ir intensyvus, dažnai privesdavo vaiką iki ašarų. Į vėlų vakarą vykusias Pfeiferio pamokas Liudvikas buvo tempiamas miegantis iš lovos.[3] Liudviko van Bethoveno muzikinis talentas buvo akivaizdus. Johanas, žinodamas apie Leopoldo Mocarto sėkmę šioje srityje (su sūnumi Volfgangu ir dukterimi Nanerle), bandė iš savo sūnaus padaryti panašų vunderkindą kaip Mocartas.[4]

1782 m. į Boną atvyko vargonininkas ir kompozitorius Kristianas Gotlobas Nefė. Jis tapo tikru Bethoveno mokytoju.[7] Nefė iš karto suprato, kad berniukas turi talentą. Jis supažindino Liudviką su Bacho, Hendelio, Haidno ir Mocarto kūryba.[3] Nefės dėka buvo išspausdintas pirmasis Liudviko van Bethoveno darbas – variacijų klavišiniams instrumentams rinkinys (WoO 63).[6] Tuo metu Bethovenui buvo dvylika metų ir jis jau dirbo rūmų vargonininko padėjėju iš pradžių neatlygintinai (1782 m.), vėliau – kaip apmokamas darbuotojas rūmų koplyčioje (1784 m.).[4]

Bethovenas kuria 6-ąją simfoniją (litografija, saugoma Bethoveno muziejuje Bonoje)

Pirmosios trys parašytos L. van Bethoveno sonatos fortepijonui (WoO 47), vadinamos „Kurfürst“ („Elektoriaus“), nes dedikuotos kurfiurstui Maksimilianui Frydrichui (Maximilian Friedrich von Königsegg-Rothenfels, 1708–1784 m.), buvo išspausdintos 1783 metais.[4] Tais pačiais metais žurnale „Magazin der Musik” pasirodė straipsnis apie Liudviką van Bethoveną, kuriame buvo pagirtas jo talentas muzikai. [8] Kurfiursto Maksimiliano Frydricho įpėdinis paskyrė Bethoveną rūmų vargonininku ir apmokėjo jo kelionės į Vieną išlaidas.[9]

Jaunasis Liudvikas van Bethovenas dažnai lankėsi fon Broiningų šeimoje, mokė groti fortepijonu kai kuriuos Broiningų vaikus. Šiuose namuose jis sutiko jauną medicinos studentą Francą Vegelerį, kuris tapo ilgamečiu Bethoveno bičiuliu (Vegeleris turėjo vesti vieną iš fon Broiningų dukterų). Taip pat Broiningų namuose Bethovenas susibičiuliavo su grafu Ferdinandu fon Valdšteinu, kuris finansiškai ėmė remti jaunąjį muzikantą.[9][10] 1791 m. Valdšteinas užsakė pirmąjį Bethoveno scenos kūrinį – baletą „Musik zu einem Ritterballett“ (WoO 1).[4]

1785–1790 metų laikotarpiu praktiškai nėra jokių duomenų apie Bethoveno, kaip kompozitoriaus, veiklą. Tai gali būti susiję su kritika jo pirmiesiems kūriniams, taip pat su besitęsiančiomis Bethoveno šeimos problemomis.[10] Jo motina mirė 1787 m., netrukus po pirmojo Bethoveno apsilankymo Vienoje, kurioje jis išbuvo maždaug dvi savaites ir beveik neabejotinai susitiko su Mocartu.[8] 1789 m. Bethoveno tėvas buvo priverstinai atleistas iš rūmų tarnybos (dėl alkoholizmo) ir buvo nustatyta, kad pusė tėvo pensijos būtų mokama tiesiogiai Liudvikui.[4]

Liudvikas van Bethovenas gaudavo papildomų pajamų iš muzikos pamokų, taip pat jis grojo smuiku rūmų orkestre. Tuo metu jis analizavo įvairias operas, įskaitant Mocarto, Gliuko ir Džovanio Paizielo kūrinius.[4] Bethovenas susidraugavo su savo amžininku, kompozitoriumi, fleitistu ir smuikininku Antonu Reicha, kuris buvo rūmų orkestro dirigento Jozefo Reichos sūnėnas. [4] Nuo 1790 iki 1792 metų Bethovenas sukūrė keletą kūrinių (nė vienas tuo metu nebuvo išleistas), kuriuose juntama vis didesnė jo, kaip kompozitoriaus, branda. Galbūt pagal Nefės rekomendacijas Bethovenas gavo savo pirmuosius užsakymus. Bonos literatūros draugija užsakė kantatą, skirtą pažymėti 1790 m. Juozapo II mirties metinėms „Die Kantate auf den Tod Kaiser Josephs II" (WoO 87). Taip pat Bethovenas rūmų užsakymu sukūrė dar vieną kantatą „Cantata on the Accession of Emperor Leopold II" (WoO 88), skirtą Leopoldo II karūnacijos šventei.[9] Šios dvi Imperatorių kantatos tuo metu niekada nebuvo atliktos ir liko nežinomos iki 1880-ųjų, kai apie jas paskelbė Johanesas Bramsas.[3]

1790 m. pabaigoje Liudvikas van Bethovenas pirmą kartą buvo pristatytas Jozefui Haidnui, kai šis keliavo į Londoną ir šv. Kalėdų laikotarpiu sustojo Bonoje.[9] Po pusantrų metų Bethovenas ir Haidnas vėl susitiko Bonoje, Haidnui grįžtant iš Londono į Vieną. Tuo metu Bethovenas grojo „Godesbergo Redoute“ orkestre. Tikėtina, kad tuo metu buvo susitarta, kad Bethovenas mokysis pas vyresnįjį meistrą.[9] Prieš Bethovenui išvykstant iš Bonos, jo globėjas ir mecenatas Valdšteinas jam parašė: „Vykstate į Vieną, įgyvendindamas savo daugelio metų tikslus… Pasitelkdamas atkaklų darbą iš Haidno rankų gausite Mocarto dvasią“.[2]

1792–1802 m. Vienos periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bethovenas 1804-1805 metais (paveikslo autorius Josefas Mahleris)

Liudvikas van Bethovenas išvyko iš Bonos į Vieną 1792 m. lapkritį, plūstant gandams apie karą su Prancūzija. Netrukus po atvykimo jis sužinojo, kad mirė jo tėvas.[9] Per ateinančius kelerius metus Bethovenas studijavo neseniai mirusio Mocarto kūrybą. Mocarto įtaka atsispindėjo ir jo paties kūriniuose.[9] Bethovenas ne iš karto ėmė įsitvirtinti Vienoje kaip kompozitorius, tačiau jis daug studijavo bei lavinosi grodamas instrumentais, veikiamas Haidno. Taip pat jis lankė smuiko pamokas pas Ignatą Šupancigą.[9]

Šio laikotarpio pradžioje jis taip pat klausė Vienos kompozitoriaus Antonijaus Saljierio patarimų, ypač dėl itališko vokalo kompozicijos.[4] 1794 m. Haidnui išvykus į Angliją, Bonos kurfiurstas tikėjosi, jog Bethovenas sugrįš į Boną, tačiau šis liko Vienoje ir toliau lankė Johano Albrechtsbergerio, kuriam jį buvo prirodęs Haidnas, ir kitų žinomų to meto muzikos pedagogų pamokas. Bonai patekus į prancūzų įtaką, Bethovenas liko be stipendijos, kurią jam mokėjo Bonos dvaras, tačiau keli Vienos didikai jau buvo pripažinę jo talentą ir pasiūlę jam finansinę paramą, tarp jų – princas Jozefas Francas Lobkovicas, princas Karlas Lichnovskis ir baronas Gotfrydas van Svytenas.[9]

Haidno ir Valdšteino ryšių dėka Vienos diduomenės salonuose Bethovenas pamažu ėmė garsinti save kaip kompozitorių bei atlikėją pianistą.[10] Jo bičiulis Nikolausas Zimrokas pradėjo publikuoti Bethoveno kompozicijas, pradedant variacijomis klavišiniams Karlo Ditersdorfo tema „13 Variations on Es war einmal ein alter Mann" (WoO 66).[9] Iki 1793 m. Vienoje Liudvikas van Bethovenas įgijo fortepijono virtuozo reputaciją.[9]

Pirmasis viešas Liudviko van Bethoveno pasirodymas Vienoje įvyko 1795 m. kovo mėn. Koncerto metu jis pirmą kartą atliko vieną iš savo koncertų fortepijonui.[11] Netrukus po šio koncerto Bethovenas publikavo savo pirmuosius kūrinius („Trys trio fortepijonui", op. 1), skirtus jo globėjui princui Lichnovskiui. Kūriniai buvo finansiškai sėkmingi. Iš gauto pelno kompozitorius galėjo padengti savo metines išlaidas.[9] 1799 m. Bethovenas dalyvavo ir laimėjo garsioje „fortepijonų dvikovoje“ barono Reimundo Vetslaro (buvusio Mocarto globėjo) namuose prieš virtuozą Jozefą Violflą. Kitais metais jis panašiai triumfavo prieš Danielį Šteibeltą grafo Morico fon Fryzo salone.[10]

1799 m. išleistą aštuntąją Bethoveno fortepijoninę sonatą „Grande Sonate Pathétique“ (op. 13) muzikologas Baris Kuperis apibūdina kaip „pranokstančią bet kurį ankstesnį jo kūrinį pagal charakterio stiprumą, emocijų gylį, originalumo lygį ir pan."[9]

Tarp 1798 ir 1800 m. Bethovenas sukūrė savo pirmuosius šešis kvartetus styginiams (op. 18) (juos buvo užsakęs princas Lobkovicas). 1801 m. šie kūriniai buvo išleisti. 1799 m. kompozitorius baigė kurti „Septetą“ („Septett in Es-Dur” (op. 20)). 1800 m. įvyko Bethoveno simfonijos Nr. 1 („Sinfonie in C-Dur”, (op. 21)) premjera, programoje skambėjo Haidno, Mocarto kūriniai, taip pat Bethoveno sukurtas „Septetas“. Dėl šios simfonijos Liudvikas van Bethovenas buvo tituluojamas kaip vienas iš naujosios kartos kompozitorių, kuriuos inspiravo Haidnas ir Mocartas.[9] Simfonija buvo palankiai apibūdinta žurnale „Allgemeine musikalische Zeitung“. [9] 1800 metų pabaigoje Bethovenas ir jo muzika jau buvo labai paklausūs tarp Vienos muzikos mecenatų ir leidėjų.[9]

1799 m. gegužę kompozitorius mokė groti fortepijonu Vengrijos grafienės Anos Brunsvik dukteris. Šių pamokų metu jis įsimylėjo jaunesnę grafienės dukterį Džozefiną. 1801–1805 m. tarp Bethoveno mokinių buvo Ferdinandas Rysas, vėliau tapęs kompozitoriumi, Karlas Černis, tapęs garsiu muzikos mokytoju, taip pat kompozitoriumi ir pianistu. 1801 m. pabaigoje pas Brunsvikus Bethovenas susipažino su jauna grafiene Julija Gvičardi. Apie meilę jai rašė laiške savo bičiuliui. Šiai moteriai kompozitorius paskyrė vieną žinomiausių savo kūrinių „Mėnesienos sonatą“ („Die Klaviersonate Nr. 14”, op. 27).[12]

1801 m. pavasarį Bethovenas baigė kurti baletą „Prometėjo kūriniai“ („Die Geschöpfe des Prometheus“). Kūrinys buvo daug kartų atliktas ir sulaukė nemenko populiarumo.[9]. 1803 m. įvyko Bethoveno simfonijos Nr. 2 („Sinfonie in D-Dur”, op. 36) premjera. Koncerte be šios simfonijos taip pat skambėjo 1-oji simfonija, „Trečiasis koncertas fortepijonui“ ir kt. Finansiškai koncertas buvo sėkmingas, nors sulaukė įvairių atsiliepimų.[9] 1802 m. finansinius Liudviko van Bethoveno reikalus ėmė tvarkyti jo brolis Kasparas. Jis paskatino kompozitorių perrašyti, aranžuoti savo populiaresnius kūrinius, pritaikyti kitiems instrumentų deriniams. [9]

1802–1812 m. periodas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bethovenas 1815 metais (paveikslo autorius Josefas Mahleris)
Vienos teatras 1815 metais (paveikslo autorius Jokūbas Altas)

1815 m. Bethovenas papasakojo anglų pianistui Čarlzui Nytui, kad jis 1798 m. po priepuolio, kilusio dėl kivirčo su vienu muzikantu, ėmė prarasti klausą. [10] Klausai palaipsniui silpnėjant, ją apsunkino atsiradęs įvairaus pobūdžio spengimas ausyse.[3] Jau 1801 m. Bethovenas rašė savo bičiuliams Vegeleriui ir Karlui Amendai apie savo ligą bei sunkumus, kuriuos ji sukėlė tiek profesinėje, tiek socialinėje aplinkoje (nors greičiausiai kai kurie artimi draugai jau žinojo apie kompozitoriaus problemas).[8]

Gavęs savo gydytojo patarimą, Bethovenas nuo 1802 m. balandžio iki spalio mėn. persikėlė į nedidelį Austrijos miestą Heiligenštatą, esantį visai šalia Vienos, bandydamas susitaikyti su savo būkle. Ten jis parašė dokumentą, dabar žinomą kaip Heiligenštato testamentas, laišką broliams, kuriame užfiksuotos jo mintys apie savižudybę dėl vis didėjančio kurtumo. Laiškas niekada nebuvo išsiųstas, buvo rastas tarp kompozitoriaus dokumentų po jo mirties. [9] Laiškai Vegeleriui ir Amendai nebuvo tokie pesimistiški, kompozitorius pakomentavo savo profesinę ir finansinę sėkmę bei išreiškė pasiryžimą suimti likimą į rankas.[8] Bethovenui klausos praradimas nesutrukdė kurti muzikos, tačiau groti koncertuose, kas buvo svarbus pajamų šaltinis, šiame gyvenimo etape jam darėsi vis sunkiau (tai taip pat prisidėjo prie jo socialinės saviizoliacijos).[10] Karlas Černis pažymėjo, kad Bethovenas iki 1812 m. vis dar galėjo normaliai girdėti kalbą ir muziką. Bethovenas niekada netapo visiškai kurčias, paskutiniaisiais gyvenimo metais jis dar sugebėjo atskirti žemus tonus ir stiprius garsus. [13]

Bethovenas grįžo į Vieną iš Heiligenštato pasikeitęs. Prasidėjo laikotarpis, per kurį kompozitorius sukūrė daugybę originalių kūrinių.[14] Tarp jų paminėtina „Trečioji simfonija", žinoma kaip „Herojinė simfonija“ („Sinfonie in Es-Dur“, op.55), parašyta 1803–1804 m. Idėją sukurti simfoniją, kurioje pavaizduotas Napoleono iškilimas, 1798 m. Bethovenui galėjo pasiūlyti grafas Bernadotas.[8] Iš pradžių kompozitorius simfonijai suteikė pavadinimą „Bonapartas“, tačiau 1804 m. nusivylęs, kad Napoleonas pasiskelbė imperatoriumi, jis iš rankraščio titulinio puslapio išbraukė Napoleono vardą.[8] Herojinė simfonija buvo ilgesnė ir didesnės apimties nei bet kuri ankstesnė Bethoveno simfonija. Jos premjera įvyko 1805 m. Simfonija susilaukė skirtingų atsiliepimų: vieni kritikai manė, jog simfonija per ilga, kiti ją vertino kaip šedevrą.[9]

Bethoveno globėjas hercogas Rudolfas (paveikslo autorius Johanas Baptistas fon Lampi)

Tarp kitų šio laikotarpio kūrinių paminėtini styginių kvartetai, „Valdšteino sonata" („Die Klaviersonate Nr. 21”, op. 53), „Appasionata“ („ Klaviersonate Nr. 23 in f-Moll“, op. 57). [8] Taip pat šiuo laikotarpiu Bethovenas parašė seriją simfonijų, pavyzdžiui: „Ketvirtąją simfoniją“, „Penktąją simfoniją“, „Šeštąją simfoniją“, „Septintąją simfoniją“ ir „Aštuntąją simfoniją“, oratoriją „Kristus ant Alyvų kalno“, operą „Fidelijus“ ir koncertą smuikui („Konzert für Violine und Orchester D-Dur”, op. 61).[8] 1810 m. kompozitorius E. T. A. Hofmanas leidinio „Allgemeine musikalische Zeitung“ apžvalgoje Bethoveną pasveikino kaip vieną didžiausių romantikų kompozitorių (tai yra kartu su Haidnu ir Mocartu).[15]

L. van Bethovenas pajamas gaudavo iš kūrinių publikavimo, koncertų, taip pat iš privačių mecenatų, kuriems surengdavo pasirodymus. Kai kurie ilgamečiai kompozitoriaus globėjai, įskaitant princą Lobkovicą ir princą Lichnovskį, skyrė jam kasmetines stipendijas.[9] Bene svarbiausias Bethoveno mecenatas buvo Austrijos hercogas Rudolfas, jauniausias imperatoriaus Leopoldo II sūnus, kuris 1803 ar 1804 m. pradėjo mokytis pas jį groti fortepijonu ir kompozicijos. Jie tapo bičiuliais.[11] Bethovenas Rudolfui paskyrė 14 kompozicijų, įskaitant „Das Klaviertrio Nr. 7 in B-Dur“ (op. 97, 1811 m.) ir „Missa solemnis in D-Dur“ (op. 123, 1823 m.).

Vienos teatre Bethovenas nebedirbo nuo 1804 m. Kompozitorius laikinai persikėlė gyventi į Vienos priemiestį. Tai sulėtino operos „Fidelijus“ kūrimą, tai buvo ilgiausiai trukęs jo darbas. 1807 m. muzikantas ir leidėjas Mucijus Klementis užsitikrino teises leisti Bethoveno kūrinius Anglijoje, o buvęs Haidno globėjas princas Esterhazis užsakė iš kompozitoriaus sukurti mišias („Die Messe in C-Dur“, op. 86) savo žmonos vardadieniui. 1808 m. gruodžio mėn. Bethovenas surengė didelį koncertą, kurio metu buvo atliekamos 5-oji ir 6-oji (pastoralinė) simfonijos, 4-asis koncertas fortepijonui, mišių ištraukos ir kt. kūriniai. Finansinis koncerto rezultatas nežinomas.[4]

1808 m. rudenį, kai buvo atmestas L. van Bethoveno prašymas užimti pareigas Karališkajame teatre, kompozitorius gavo Napoleono brolio Žeromo Bonaparto, tuometinio Vestfalijos karaliaus, pasiūlymą užimti kapelmeisterio pareigas Kaselio rūmuose. Tam, kad įtikintų Bethoveną pasilikti Vienoje, hercogas Rudolfas, princas Kinskis ir princas Lobkovicas, gavę Bethoveno draugų pareiškimus, įsipareigojo sumokėti kompozitoriui 4000 florinų pensiją per metus. [4] Princas Rudofas savo pažadą įvykdė ir išmokėjo sutartą dieną kompozitoriui pensijos dalį. Princas Kinskis buvo pašauktas į karinę tarnybą, sumokėti pinigų Bethovenui nespėjo, nukrito nuo žirgo ir mirė 1812 m. Lobkovicas bankrutavo 1811 m. [9]

1809 m. balandžio mėn. Bethovenas baigė rašyti „Penktąjį koncertą fortepijonui" („Imperatoriškąjį koncertą“, op. 73). [9] Gegužės pradžioje arkivyskupas Rudolfas su šeima išvyko iš sostinės, tuo paskatindamas Beethoveną sukurti fortepijono sonatą „Les Adieux“ („Klaviersonate Nr. 26 in Es-Dur“, op. 81a).[9] 1809 m. gegužės mėnesį prancūzams puolant Vieną, Bethovenas prisiglaudė savo brolio Kasparo namo rūsyje. [4] Vėlesnė Vienos okupacija, kultūrinio gyvenimo nuosmukis ir Bethoveno leidėjų bankrotai turėjo įtakos kompozitoriaus produktyvumui, kūrinių per šį laikotarpį jis parašė ir publikavo gerokai mažiau. Nors šiuo laikotarpiu jis sukūrė „Klaviersonate Nr. 24” (op. 78), paskirtą Džozefinos seseriai Terezai Brunsvik. [4] Apie 1810 m. Bethovenas parašė kūrinį „Elizai" („Für Elise, Bagatelė a-moll", woo. Nr. 59).[9]

Vėlyvieji gyvenimo metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liudvikas van Bethovenas 1818 metais (Ferdinando Šimono portretas)

1813 m. pradžioje L. van Bethovenas pasinėrė į šeimos problemas. Jo brolis Johanas gyveno su Tereza Obermajer, kuri jau turėjo nesantuokinį vaiką. Tai nepatiko kompozitoriui ir jis įtikinėjo brolį nutraukti ryšius su minėta moterimi, tačiau Johanas ir Tereza susituokė lapkričio 8 d. Vis didesnį nerimą kėlė kito brolio Kasparo liga, galiausiai jis mirė nuo tuberkuliozės. Po Kasparo mirties 1815 m. Bethovenas įsivėlė į teisinį ginčą su Kasparo žmona Johana dėl tuometinio devynerių metų brolio sūnaus Karlo globos.[10] Bethoveno buvo paprašyta sukurti muzikinę kompoziciją Napoleono pralaimėjimo Vitorijos mūšyje proga. Bethovenas šia proga sukūrė simfoniją, žinomą kaip „Wellingtons Sieg” (op.91). Pirmą kartą šis kūrinys buvo atliktas 1813 m. gruodžio 8 d. kartu su „Septintąja simfonija" (op. 92), labdaros koncerte nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Koncerto sėkmė paskatino kūrinį pakartoti gruodžio 12 d. Orkestre dalyvavo žymiausi to meto Vienos muzikantai, įskaitant Džakomą Mejerberį ir Domeniką Dragonetį. Kūrinys buvo kartojamas pakartotiniuose Bethoveno surengtuose koncertuose 1814 m. sausio ir vasario mėnesiais. Šie koncertai atnešė Bethovenui daugiau pelno nei bet kuris kitas koncertas ir leido jam nusipirkti banko akcijų.[4]

Dėl naujo populiarumo kilo poreikis atgaivinti „Fidelijų“, kuris buvo gerai įvertintas 1814 m. liepos mėn. koncerto Vienoje metu. Tą vasarą Bethovenas pirmą kartą per penkerius metus sukūrė fortepijono sonatą „Klaviersonate Nr. 27“, (op. 90). Jis kūrė ir patriotinę muziką, norėdamas kaip ir kiti kompozitoriai pagerbti valstybių vadovus ir diplomatus, atvykusius į Vienos kongresą, prasidėjusį 1814 m. lapkričio mėn. Bethovenas sukūrė kantatą „Der glorreiche Augenblick“ („Šlovinga akimirka“, op. 136) ir kitus panašius kūrinius chorui, kurie, pasak Meinardo Solomono, išplėtė Bethoveno populiarumą, bet nedaug padėjo pagerinti jo, kaip rimto kompozitoriaus, reputaciją. [10]

1816 m. pabaigoje L. van Bethovenas susirgo, liga tęsėsi beveik metus. Tuo laikotarpiu kūrė mažiau. Be to, jį slėgė besitęsiantys teisiniai ginčai dėl jo sūnėno ir naujos vokiečių klasikinės muzikos tendencijos, kurios jam nebuvo prie širdies. Paminėtina 1818 m. jo sukurta „Hammerklavier Sonata“ (op. 106), taip pat „Alois Jeitteles, An die ferne Geliebte“ (op. 98). 1818 m. Bethovenas pradėjo rašyti muzikinius eskizus, kurie turėjo būti jo paskutinės „Devintosios simfonijos" dalis.[10] 1818 m. sausio mėnesį pas Bethoveną apsigyveno jo sūnėnas, nors vėliau jo motina laimėjo globą. Iki to laiko pablogėjo Bethoveno klausa, todėl, norint susikalbėti, tekdavo kompozitoriui sakinius rašyti į sąsiuvinį ir rodyti. Šios „pokalbių knygos“ yra turtingas rašytinis kompozitoriaus palikimas. Jose diskutuojama apie muziką, verslą ir asmeninį gyvenimą, taip pat yra įrašyta pasvarstymų ir nuomonių apie muzikos meną.[9]

Hercogo kunigaikščio Rudolfo paaukštinimo kardinolu-arkivyskupu proga Bethovenas parašė „Missa Solemnis“ (op. 123). Maždaug tuo laikotarpiu leidėjas Antonijus Diabelis pakvietė penkiasdešimt Vienos kompozitorių, įskaitant Bethoveną, Francą Šubertą, Karlą Černį ir aštuonmetį Ferencą Listą, sukurti variacijų. Bethovenas sukūrė „Diabelio variacijas“ (Op. 120). Vėlesniais metais Bethovenas rašė mišias kunigaikščiui Rudolfui.[9]

1821 m. pradžioje L. van Bethovenas vėl buvo silpnos sveikatos, sirgo reumatu ir gelta. Nepaisant to, jis tęsė darbą ir kūrė sonatas fortepijonui, kurias buvo pažadėjęs Šlezingeriui. „Klaviersonate Nr. 31“ (op. 110) buvo išleista gruodžio mėn. 1822 m. pradžioje Bethovenas bandė susitaikyti su savo broliu Johanu, nes buvo susipykę nuo to laiko, kai jo brolis vedė. Taip pat kompozitorius siekė susitaikyti ir su sūnėno motina, mirusio brolio našle.[9]

1822 m. lapkritį Londono filharmonijos draugija paprašė Bethoveno sukurti simfoniją, šį užsakymą kompozitorius priėmė su džiaugsmu, nes kaip tik kūrė „Devintąją simfoniją". Taip pat lapkričio mėn. Sankt Peterburgo kunigaikštis Nikolajus Galicinas sumokėjo Bethoveno prašomą sumą už tris styginių kvartetus.[9] 1822 m. Antonas Šindleris, kuris nuo 1840 m. tapo vienu ankstyviausių ir įtakingiausių Bethoveno biografų, pradėjo dirbti nemokamu kompozitoriaus sekretoriumi.[9] 1823 m. buvo baigti trys žymūs kompozitoriaus kūriniai, būtent „Missa solemnis“, „Devintoji simfonija“ ir minėtos „Diabelio variacijos“.[4]

Liudviko van Bethoveno laidotuvių procesija (paveikslo autorius Francas Ksaveras Štoberis)

„Devintoji simfonija“ pirmą kartą atlikta 1824 m. gegužės 7 d. „Kärntnertortheater” teatre. Bethovenas koncerto metu stovėjo už dirigento Michaelio Umlaufo ir negirdėjo po koncerto ilgai trukusių plojimų dėl kurtumo. „Devintoji simfonija“ sulaukė didelio pasisekimo. „Allgemeine musikalische Zeitung“ rašė, jog „Neišsenkantis genijus mums parodė naują pasaulį“. Koncertas, nors sėkmingas, nebuvo pelningas, nes jo surengimo kaštai buvo nemaži.[10]

1826 m. gruodžio mėnesį Bethovenas vėl susirgo. Jam buvo atliktos kelios operacijos. Kurį laiką sūnėnas Karlas slaugė kompozitorių, tačiau vėliau išvyko tarnauti į kariuomenę. Iš karto po Karlo išvykimo Bethovenas parašė testamentą, pagal kurį sūnėnas tapo vieninteliu kompozitoriaus turto paveldėtoju. Pasklidus žiniai apie Bethoveno būklės sunkumą, jį aplankė nemaža dalis bičiulių: Diabelis, Lichnovskis, Šindleris ir kt.[10]

Sergančiam kompozitoriui buvo atsiųsta daug dovanų, įskaitant 100 svarų sterlingų iš Filharmonijos draugijos Londone. Šiuo laikotarpiu Bethovenas nesikėlė iš lovos. Kovo 24 d. jis pasakė jį aplankiusiam Šindleriui ir kitiems susirinkusiesiems: „Plaudite, amici, comoedia finita est“ („Plokite, draugai, komedija baigėsi“).[10]

L. van Bethovenas mirė Vienoje 1827 m. kovo 26 d. būdamas 56–erių metų. Bethoveno laidotuvių procesijoje 1827 m. kovo 29 d. dalyvavo maždaug 10 000 žmonių.[16]

Tarp deglų nešėjų buvo Francas Šubertas ir smuikininkas Jozefas Maizederis. Buvo perskaityta poeto Franco Grilparcerio laidotuvių oracija. Bethovenas buvo palaidotas Vėringo kapinėse, į šiaurės vakarus nuo Vienos, po „Requiem“ mišių Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje. Bethoveno palaikai buvo ekshumuoti tyrimams 1863 m. ir 1888 m., vėliau jie perkelti ir palaidoti Vienos centrinėse kapinėse šalia Šuberto.[9]

L. van Bethovenas visą gyvenimą buvo laisvas kompozitorius, t. y. ne dirbo bažnyčiai ar rūmams, bet gyveno iš pasirodymų, rėmėjų lėšų ir to, ką gaudavo pardavęs savo kūrinius. Jo asmeninis gyvenimas buvo sudėtingas: kompozitorius niekad nevedė, tačiau žavėjosi jam nepasiekiamomis moterimis, dažnai pykdavosi su giminaičiais, jo elgesys su kitais žmonėmis būdavo nepatenkinamas. Turėjo finansinių bėdų. Šie blaškymaisi atsispindi ir jo muzikoje.[9] Visą gyvenimą buvęs silpnos sveikatos, 1826 m. Bethovenas visai nusilpo. Manoma, jog kompozitorius mirė nuo kepenų ligos, tačiau yra nuomonių[17], kad mirtį lėmė apsinuodijimas švinu, kurio Bethovenas gavo per Dunojuje pagautą žuvį.[9]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūrybos bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bethovenas išplėtojo, patobulino sonatų formą, kurią perėmė iš Haidno ir Mocarto (pirmosios trys Bethoveno sonatos netgi dedikuotos Haidnui), taip pat plėtojo simfoniją (vietoj keturių dalių simfonijos jis pasirinko daug laisvesnę formą). Kūryboje pastebima tiek Švietimo epochos idėjų, tiek beužgimstančio Romantizmo elementų. Liudvikas van Bethovenas padėjo pamatus Romantizmo epochos muzikai.[8]

Kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bethoveno kūryba skirstoma į tris laikotarpius:

  • Pirmasis laikotarpis: iki 1802 m. kompozitorius ieškojo savo kūrybinio braižo. Šiam laikotarpiui priklauso 6 styginių kvartetai, 10 sonatų fortepijonui, 3 koncertai fortepijonui ir dvi simfonijos.[8]
  • Antrasis laikotarpis: iki 1816 m. Bethovenas suformavo individualų stilių. 6 simfonijos, muzika Gėtės dramai „Egmontas“, uvertiūra „Koriolanas“, opera „Fidelijus“, 2 koncertai fortepijonui, koncertas smuikui, „Razumovskio kvartetai“, sonatos fortepijonui.[10]
  • Trečiasis laikotarpis: Bethoveno kūryboje atšiaurumą pakeitė mąslumas. 5 sonatos fortepijonui, „Variacijos Diabelio tema“, Missa solemnis, „Devintoji simfonija" ir styginių kvartetai.[10]

Paprastai į Bethoveno kūrinių sąrašus įtraukiama: 9 simfonijos, 11 uvertiūrų, muzikos kūrinių teatro pastatymams, koncertas smuikui su orkestru, 5 koncertai fortepijonui su orkestru, 16 styginių kvartetų, 9 fortepijoniniai trio, 10 sonatų smuikui ir fortepijonui, 5 sonatos violončelei ir fortepijonui, 32 sonatos fortepijonui, taip pat variacijų ciklai fortepijonui, oratorija, opera „Fidelijus“, dvejos mišios, įvairios arijos, dainos.[10]

Garsiausios Bethoveno simfonijos yra trečioji (Herojinė), penktoji (Likimo) ir devintoji (Džiaugsmo). Penktoji simfonija pavadinimą gavo tik po kompozitoriaus mirties. „Taip likimas beldžias į duris“ – buvo pasakęs Bethovenas apie visoje simfonijoje besikartojantį motyvą. Dėl šių jo žodžių simfonija ir buvo pavadinta „Likimo“ simfonija. Devintoji simfonija nuo kitų skiriasi tuo, kad kompozitorius į ją įtraukė chorą ir solistus.[10]

„Devintoji simfonija", dar vadinama „Džiaugsmo“ ar „Epine“, – paskutinė Bethoveno simfonija. Pradėta 1818 m., baigta 1824 m. Paskutinėje, ketvirtoje simfonijos dalyje panaudota Frydricho Šilerio poema „Ode an die Freude“ („Odė džiaugsmui“), kurios tekstą atlieka solistas ir įsijungia choras. Tai pirmas kartas, kai kompozitorius panaudojo simfonijoje žmogaus balsą kartu su instrumentais. „Devintoji simfonija" yra vienas garsiausių, plačiai žinomų klasikinės muzikos kūrinių, laikomas Bethoveno šedevru, kurį jis sukūrė būdamas beveik visiškai kurčias.[10]

Bethovenas dedikavo simfoniją Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III. Simfonija turi 4 dalis:

  1. Allegro ma non troppo, un poco maestoso
  2. Allegro vivace
  3. Adagio molto e cantabile (rami)
  4. Allegro assai

Kadaise ji buvo padalyta į penkias dalis. Atlikimo trukmė – apie 74 minutės. Vokalinės partijos: sopranas, altas, tenoras, baritonas, choras. Panaudoti instrumentai: fleitos, obojai, klarnetai, fagotai, trimitai, ragai, trombonai, mažoji fleita, kontrafagotas, smuikai, altai, violončelės, kontrabosas, mušamieji.

„Džiaugsmo tema“ yra Europos Tarybos ir nuo 1993 m. – Europos Sąjungos himnas.

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bethoveno paminklas Bonoje buvo atidengtas 1845 m. rugpjūtį, minint jo 75–ąjį jubiliejų. Tai buvo pirmoji statula Vokietijoje, skirta kompozitoriui. Vienoje Bethoveno statula atidengta tik 1880 m.[18]

Kompozitoriaus gimtajame mieste Bonoje yra Bethoveno muziejus. Bonoje nuo 1845 m. vyksta muzikinis festivalis Beethovenfest, kuris nuo 2007 m. organizuojamas reguliariai. Trečias pagal dydį Merkurijaus krateris pavadintas Bethoveno garbei, taip pat yra ir asteroidas 1815 Beethoven.[19]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jonas Klimas. van Beethoven Ludwig (Liudvigas van Bethovenas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 770 psl.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Kerman, Joseph; Tyson, Alan; Burnham, Scott G. (2001). „Ludwig van Beethoven“. Oxford Music Online. doi:10.1093/gm/9781561592630.article.40026.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Swafford, Jan (2014). Beethoven: Anguish and Triumph. London: Faber & Faber. ISBN 978-0-571-31255-9.
  4. 4,00 4,01 4,02 4,03 4,04 4,05 4,06 4,07 4,08 4,09 4,10 4,11 4,12 4,13 4,14 4,15 Thayer, Alexander Wheelock (1967a). Forbes, Elliot (ed.). Thayer’s Life of Beethoven. 1. Princeton: Princeton University Press. ISBN 978-0-691-02717-3.
  5. Beethoven-Haus History". [1]
  6. 6,0 6,1 Stanley, Glenn, ed. (2000). The Cambridge Companion to Beethoven. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 978-0-521-58074-8.
  7. H. C. Robbins Landon. Beethoven. Macmillan Company, 1970.
  8. 8,0 8,1 8,2 8,3 8,4 8,5 8,6 8,7 8,8 8,9 Kerman, Joseph; Tyson, Alan; Burnham, Scott G. (2001). „Ludwig van Beethoven“. Oxford Music Online. doi:10.1093/gmo/9781561592630.article.40026.
  9. 9,00 9,01 9,02 9,03 9,04 9,05 9,06 9,07 9,08 9,09 9,10 9,11 9,12 9,13 9,14 9,15 9,16 9,17 9,18 9,19 9,20 9,21 9,22 9,23 9,24 9,25 9,26 9,27 9,28 9,29 9,30 9,31 9,32 9,33 Cooper, Barry, ed. (1996). The Beethoven Companion (revised ed.). London: Thames and Hudson. ISBN 978-0-50-027871-0.
  10. 10,00 10,01 10,02 10,03 10,04 10,05 10,06 10,07 10,08 10,09 10,10 10,11 10,12 10,13 10,14 10,15 10,16 Solomon, Maynard (November 1998). Beethoven (2nd revised ed.). New York: Schirmer Trade Books. ISBN 978-0-8256-7268-2.
  11. 11,0 11,1 Lockwood, Lewis (2005). Beethoven: The Music and the Life. New York: W.W. Norton. ISBN 978-0-393-32638-3.
  12. Steblin, Rita (2009). „'A dear, enchanting girl who loves me and whom I love': New Facts about Beethoven’s Beloved Piano Pupil Julie Guicciardi“. Bonner Beethoven-Studien. 8: 89–152.
  13. Ealy, George Thomas (Spring 1994). „Of Ear Trumpets and a Resonance Plate: Early Hearing Aids and Beethoven’s Hearing Perception“. 19th-Century Music. 17 (3): 262–73. doi:10.1525/ncm.1994.17.3.02a00050. JSTOR 746569.
  14. Tyson, Alan (February 1969). „Beethoven’s Heroic Phase". The Musical Times. 110 (1512): 139–141. doi:10.2307/952790. JSTOR 952790.
  15. Cassedy, Steven (January 2010). „Beethoven the Romantic: How E. T. A. Hoffmann Got It Right“. Journal of the History of Ideas. 71 (1): 1–34. doi:10.1353/jhi.0.0071. JSTOR 20621921. S2CID 170552244.
  16. Taruskin, Richard (2010). Music in the Seventeenth and Eighteenth Centuries. Oxford: Oxford University Press. ISBN 978-0-19-538482-6.
  17. Rick Weiss (2005-12-06). „Study Concludes Beethoven Died From Lead Poisoning“. Washington Post. Nuoroda tikrinta 2021-01-10. 
  18. Alessandra Comini, The Changing Image of Beethoven: A Study in Mythmaking. Books.google.com.au. 2008-05-30. ISBN 978-0-86534-661-1. Nuoroda tikrinta 2012-09-20. 
  19. 1815 Beethoven (1932 CE1). Minor Planet Center. [2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikicitatos

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją
Verta.png Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.