Albrecht Dürer

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Albrecht Dürer
Albrecht-self.jpg
Albrechto Diurerio autoportretas, kai jam buvo 22 metai
Gimė: 1471 m. gegužės 21 d.
Mirė: 1528 m. balandžio 6 d. (56 metai)
Vaikai:

vokiečių tapytojas, grafikas bei teoretikas. Vienas iškiliausių Vokietijos menininkų, graviūros meistrų.

Commons-logo.svg Vikiteka: Albrecht DürerVikiteka
„Motinos portretas“ (Barbara Holper), 1490/93 m.
Trys valdovai per susitikimą Vienoje 1515 m.: Maksimilijonas I (Šventoji Romos Imperija), Vladislovas II Jogailaitis (Vengrijos karalystė) ir Žygimantas Senasis (Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius, virš skydo su Lietuvos ir Lenkijos simboliais)

Albrechtas Diureris (vok. Albrecht Dürer; 1471 m. gegužės 21 d. – 1528 m. balandžio 6 d.) – vokiečių renesanso tapytojas, grafikas, teoretikas. Vienas iškiliausių Vokietijos menininkų, graviūros meistrų. Taip pat kūrė vitražus. Nemažai darbų pašventė grafikai. Daugiausiai tapė religine tematika, kūrė portretus, tobulino grafikos technikas. Jo parašytas veikalas „Keturios knygos apie žmogaus proporcijas“ vėliau tapo menotyros vadovu.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jaunystė[taisyti | redaguoti kodą]

Albrechtas Diureris gimė 1971 m. gegužės 21 d. Niurnberge. Jo tėvas, auksakalys bendravardis Albrechtas buvo išeivis iš Vengrijos, kuris 1455 m. apsigyveno Niurnberge. Motina Barbara Holper buvo niurnbergietė. A. Diureris mokėsi savo tėvo dirbtuvėje, 1484 m. atliktas A. Diurerio piešinys, autoportretas, rodo išskirtinį jaunojo menininko talentą, kuriam tuo metu buvo tik 13 metų. 1486 m. A. Diureris pradėjo mokytis dailininko Michaelio Folgemuto dirbtuvėse, kurioje buvo kuriama daug graviūrų. Mokslų pabaigoje, 1490 m. datuotas pirmas anksčiausiai žinomas dailininko paveikslas − tėvo portretas (dabar Uficiuose. Į porą jam A. Diureris maždaug tuo pat metu nutapė motinos portretą. 1490 m. dailininkas iškeliavo. Nėra tikra kur, spėjama, kad pabuvojo Nyderlanduose, Kelne, Austrijoje. 1492 m. A. Diureris atvyko į Kolmarą. Jo ankstyvajai grafikai padarė įtakos iš Kolmaro kilusio Martino Šonhauerio (mirusio 1491 m.) grafikos darbai. Po to dailininkas keliavo į Bazelį, kur kūrė iliustracijas knygoms, po to − į Strasbūrą ir 1494 m. grįžo į Niurnbergą, kur tų metų liepos 7 d. vedė Agnesę Frei.

Išgarsėjimas ir kelionės į Veneciją[taisyti | redaguoti kodą]

1494 m. dėl Niunbergą užklupusio maro A. Diureris, nepatenkintas savo laimėjimais, išvyko į Veneciją sužinoti daugiau Pietų meno paslapčių. Venecijiečiai iš pradžių kritikavo jo stilių, sakydami, kad jis nėra „antikinis”. Diureris save laikė tik graveriu, nemokančiu tapyti spalva. Venecijoje dailininkas turėjo ryšių su Džentile ir Džovaniu Beliniais. Susipažino su Mantenjos, A. Polajuolo darbais, per menko žinomumo dailiniką Jakopą de Barbarį susidomėjo žmogaus kūno proporcijų studijavimu. 1495 m. grįžęs į Niurnbergą A. Diureris įsteigė savas graviūrų dirbtuves ir pradėjo greitai garsėti. 1498 m. graviūrų serija „Apokalipsė“ savo inovatyvumu, technikos virtuoziškumu ir vaizdinių įtaigumu išgarsino dailininką visoje Europoje.

1500−1506 m. kūryboje A. Diureris vienijo šiaurės Europos šalių dailei būdingą dėmesį detalumui su italų dailės proporcijų ir perspektyvos dėsnių laikymusi. Šiam periodui priklauso vieni iš pačių geriausiai žinomų A. Diurerio kūrinių: akvarelės „Kiškis“, „Didysis velėnos kuokštas“, paveikslai „Išminčių pagarbinimas“ ir „Rožių girliandų šventė“. Šie kūriniai liudija apie labai turtingą A. Diurerio tapybą. Pastarasis paveikslas sukurtas vokiečių pirklių įstaigos Fondaco dei Tedeschi užsakymu Venecijoje, į kurią A. Diureris nuvyko po Niurnbergą ištikusios dar vienos maro epidemijos. Po to dailininkas keliavo į Boloniją, Florenciją, kur susipažino su Leonardo ir Rafaelio kūriniais, bei dar piečiau − į Romą. Dailininką labai paveikė Leonardas da Vinčis.

Grįžimas į Niurnbergą[taisyti | redaguoti kodą]

1507 m. į Niurnbergą A. Diureris grįžo nenoromis. Čia jis rūpinosi savo išsilavinimu: studijavo matematiką ir geometriją, lotyniškąją ir humanistinę literatūrą. Sugrįžęs jis suformavo naujovišką graviūros tipą, pagrįstą itališka grafika. Jis susilaukė imperatoriaus Maksimilijono I dėmesio, kai šis 1512 m. viešėjo Niurnberge. Dailininkas sulaukė keleto užsakymų iš imperatoriaus. Brandžiausiais A. Diurerio kūriniais laikoma 3 graviūrų serija, sukurta 1513−1514 m.: „Riteris, Mirtios ir Velnias“, „Melancholija I“ ir „Šv. Jeronimas savo dirbtuvėje“. Šios kompoziciškai ir idėjiškai sudėtingos graviūros iškėlė viduramžių raižymo meną į naujas aukštumas ir yra įvairių turinio interpretacijų šaltiniai.

1520 m. naujasis imperatorius Karolis V skyrė A. Diureriui pensiją. Su imperatoriaus kvietimu dailininkas ir jo žmona kartu keliavo į Nyderlandus, lankėsi Antverpene, Mechelene, Briuselyje, viešėjo Karolio V karūnavimo iškilmėse Achene. Išliko dailininko užrašai iš šios kelionės. 1521 m. jis grįžo į Niurnbergą ir vėlyvaisiais gyvenimo metais daug energijos skyrė teoretiniams veikalams: „Matavimų mokslas“ (1525), „Įvairios miestų, pilių ir kaimų įtvirtinimo instrukcijos“ (1527). Jo svarbiausias veikalas „Keturios knygos apie žmogaus proporcijas“ buvo publikuotas 1528 m., jau po dailininko mirties. A. Diureris 1526 m. išraižė apaštalų graviūras, kurias nusprendė padovanoti gimtajam miestui kaip atminimą apie save (dvi aukštos lentos, vaizduojančios keturis apaštalus – Šv. Joną su Šv. Petru vienoje ir Šv. Paulių su Šv. Morkumi kitoje). Tai buvo paskutiniai garsūs A. Diurerio darbai. Jis mirė 1528 m. balandžio 6 d. Niurnberge. Garsiausiu jo mokiniu ir pasekėju buvo Hansas Baldungas (apie 1448−1545).

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

A. Diureris išraižė apie 200 medžio ir 100 metalo raižinių, išbandė sausosios adatos techniką ir geležies plokštelę. Išliko apie 60 A. Diurerio aliejinių paveikslų ir apie 1000 piešinių, akvarelių.

Diureris laikomas vizijų ir išmonės meistru. Jis pats niekada nebuvo patenkintas savo kūriniais. Vienas jo tikslų buvo tobulas gamtos grožio atvaizdavimas. Diureris stengėsi ją kopijuoti labai kantriai ir tiksliai. Tai atspindi jo akvarelės darbai, vaizduojantys velėnos gabalą.

Kantrybės dėka jis tapo tikru graveriu, niekad nepavargstančiu lipdyti detalę prie detalės, kol išilgai ir skersai vario plokštelės išdėstomas norimas vaizdas.

Graviūra „Kristaus gimimas“[taisyti | redaguoti kodą]

Graviūroje matyti apgriuvusi siena, ant kurios jau stiebiasi medžiai, aplūžusios lentos pavaizduotos su tokia kantrybe, kad nesunku suprasti, jog menininkui patiko šis senas pastatas. Šalia jo Marijos, Juozapo ir kūdikio figūros atrodo mažos ir nereikšmingos.

Tokiose graviūrose Diureris tarsi apibendrino gotikos atšaką, kuri pakrypo į gamtos atšaką. Tačiau kartu jis bandė siekti ir naujų, Italijos dailininkų iškeltų, tikslų (pvz., žmogaus kūno grožio pavaizdavimas).

Diureris suprato, jog vien imituodamas gamtą, niekada nepasieks tik Pietų menui būdingo grožio. Jo galimybės studijuoti buvo menkos, todėl Diureris pradėjo eksperimentuoti, taikydamas įvairias proporcijų taisykles, tyčia iškreipdamas žmogaus pavidalą, kad surastų deramą proporciją. Šios studijos jį domino visą likusį gyvenimą. Vienas pirmųjų rezultatų buvo „Adomo ir Ievos” griaviūra.

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Graviūros[taisyti | redaguoti kodą]

Akvarelės, guašai[taisyti | redaguoti kodą]

Portretai[taisyti | redaguoti kodą]

Religiniai paveikslai[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]