Albrecht Dürer

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Albrecht Dürer
Albrecht-self.jpg
Albrechtas Diureris – autoportretas
Gimė: 1471 m. gegužės 21 d.
Mirė: 1528 m. balandžio 6 d. (56 metai)
Vaikai:

vokiečių tapytojas, grafikas bei matematikas. Vienas iškiliausių Vokietijos menininkų, graviūros meistrų.

Commons-logo.svg Vikiteka: Albrecht DürerVikiteka
Motinos paveikslas, Barbara (Holper), 1490/93 m.
Trys valdovai per susitikimą Vienoje 1515 m.: Maksimiljanas I (Šventoji Romos Imperija), Vladislovas II Jogailaitis (Vengrijos karalystė) ir Žygimantas Senasis (ATR, virš skydo su Lietuvos ir Lenkijos simboliais)

Albrechtas Diureris (Albrecht Dürer; 1471 m. gegužės 21 d. – 1528 m. balandžio 6 d.) – vokiečių tapytojas, grafikas bei matematikas. Vienas iškiliausių Vokietijos menininkų, graviūros meistrų. Taip pat darė vitražus. Nemažai darbų pašventė grafikai. Daugiausiai tapė religine tematika, tobulino spaustuvinę grafiką. Jo parašytas veikalas „Keturios knygos apie žmogaus proporcijas“ vėliau tapo menotyros vadovu.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

A. Diureris išraižė apie 200 medžio ir 100 metalo raižinių, išbandė sausosios adatos techniką ir geležies plokštelę.

Diureris laikomas vizijų ir išmonės meistru. Jis pats niekada nebuvo patenkintas savo kūriniais. Vienas jo tikslų buvo tobulas gamtos grožio atvaizdavimas. Diureris stengėsi ją kopijuoti labai kantriai ir tiksliai. Tai atspindi jo akvarelės darbai, vaizduojantys velėnos gabalą.

Kantrybės dėka jis tapo tikru graveriu, niekad nepavargstančiu lipdyti detalę prie detalės, kol išilgai ir skersai vario plokštelės išdėstomas norimas vaizdas.

Graviūra „Kristaus gimimas“[taisyti | redaguoti kodą]

Graviūroje matyti apgriuvusi siena, ant kurios jau stiebiasi medžiai, aplūžusios lentos pavaizduotos su tokia kantrybe, kad nesunku suprasti, jog menininkui patiko šis senas pastatas. Šalia jo Marijos, Juozapo ir kūdikio figūros atrodo mažos ir nereikšmingos.

Tokiose graviūrose Diureris tarsi apibendrino gotikos atšaką, kuri pakrypo į gamtos atšaką. Tačiau kartu jis bandė siekti ir naujų, Italijos dailininkų iškeltų, tikslų (pvz., žmogaus kūno grožio pavaizdavimas).

Diureris suprato, jog vien imituodamas gamtą, niekada nepasieks tik Pietų menui būdingo grožio. Jo galimybės studijuoti buvo menkos, todėl Diureris pradėjo eksperimentuoti, taikydamas įvairias proporcijų taisykles, tyčia iškreipdamas žmogaus pavidalą, kad surastų deramą proporciją. Šios studijos jį domino visą likusį gyvenimą. Vienas pirmųjų rezultatų buvo „Adomo ir Ievos” griaviūra.

Venecijoje[taisyti | redaguoti kodą]

A. Diureris, nepatenkintas savo laimėjimais, išvyko į Veneciją sužinoti daugiau Pietų meno paslapčių. Venecijiečiai iš pradžių kritikavo jo stilių, sakydami, kad jis nėra „antikinis”. Diureris save laikė tik graveriu, nemokančiu tapyti spalva.

Rožių girliandų šventės dalys, išlikusios po restauracijos, liudija mums apie labai turtingą Diurerio tapybą. Diurerį smarkiai veikė Leonardas da Vinčis.

Grįžimas į Niurnbergą[taisyti | redaguoti kodą]

Į Niurnbergą A. Diureris grįžo nenoromis. Čia jis rūpinosi savo išsilavinimu: studijavo matematiką ir geometriją, lotyniškąją ir humanistinę literatūrą. Sugrįžęs jis suformavo naujovišką graviūros tipą, pagrįstą itališka grafika. Viena geriausių graviūrų yra „Šv. Jeronimas savo dirbtuvėje“.

Diureris raižė ir apaštalų graviūras, kurias nusprendė padovanoti gimtajam miestui kaip atminimą apie save (dvi aukštos lentos, vaizduojančios keturis apaštalus – Šv. Joną su Šv. Petru vienoje ir Šv. Paulių su Šv. Morkumi kitoje). Tai buvo paskutiniai Diurerio darbai. Jis mirė 1528 m. balandį.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]