Otto Dix

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Otas Diksas
vok. Wilhelm Heinrich Otto Dix
Otas Diksas
Gimė 1891 m. gruodžio 2 d.
Gera
Mirė 1969 m. liepos 25 d. (77 metai)
Zingenas
Palaidotas (-a) Hemenhofenas
Veikla tapytojas, grafikas
Vikiteka Otto Dix
Otto Dix 1933.

Otas Diksas (vok. Wilhelm Heinrich Otto Dix; 1891 m. gruodžio 2 d. – 1969 m. liepos 25 d.) – žymus vokiečių XX a. ekspresionizmo tapytojas ir grafikas. Naujojo objektyvizmo dailininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Otas Diksas gimė 1891 m. gruodžio 2 d. Untermhause prie Geros miesto Tiuringijoje. 1905−1909 m. dirbo ir mokėsi pas vietos tapytoją dekoratorių. 1910−1914 m. mokėsi Dresdeno amatų ir meno mokykloje. Otas Diksas buvo paveiktas V. van Gogo parodos 1911 m. Dresdene, ekspresionistinės „Tilto“ tapytojų grupės kūrybos ir futuristų idėjų. 1914 m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui O. Diksas tarnavo artilerijos dalinyje, 1915 m. rezidavo Baucene, kur sukūrė savo draugų kareivių portretų. O. Diksas pats pasisiūlė į kulkosvaidininkų dalinį, kad pakliūtų į frontą. Senatvėje rašė: „aš norėjau tai padaryti, aš buvau toli gražu ne pacifistas“. Karo įspūdžiai įkvėpė O. Diksą serijai paveikslų. Po karo O. Diksas išvystė savo dailės koncepciją, kurią vadino „antitapyba“ − kažkuo „neutraliu, objektyviu, beemocišku“. Jis rėmėsi vokiečių renesanso tapytojų kūriniais, ypač Hans Baldung Grien.

1922−1925 m. O. Diksas studijavo Diuseldorfo dailės akademijoje. 1922 m. pradėjo dirbti ties garsiausiu savo paveikslu „Apkasai“. Paveikslą kitais metais įsigijo Kelno Wallraf-Richartz muziejus už didelę 10 000 markių sumą. 1925 m. „Apkasai“ buvo eksponuoti Berlyne ir sukėlė pasipiktinimo reakciją, buvo traktuoti kaip dailininko puolimas prieš Vokietijos militarizmą. Kelno muziejus paveikslą pardavė ir jis buvo 1930 m. įsigytas Dresdeno muziejų. Nacionalsocialistai konfiskavo paveikslą ir jis buvo vienas „degeneracinio meno parodos“ 1937 m. svarbiausių eksponatų. Po to paveikslas dingo ir jo likimas nežinomas iki šiol. Šis kūrinys išgarsino O. Diksą. 1924 m. jis paruošė 50 ofortų seriją „Karas“. Nuo 1927 iki 1933 m. jis profesoriavo Dresdeno dailės akademijoje, kai atėjus į valdžią nacionalsocialistams buvo iš jos pašalintas. O. Diksas vaizdavo morališkai smukusią, dekadentišką Veimaro respublikos visuomenės gyvenimą, naktinio Berlyno scenas, prostitutes. 1931 m. buvo išrinktas Prūsijos akademijos nariu Berlyne, iš kurios nacių irgi pašalintas.

Po 1933 m. O. Diksui buvo uždrausta eksponuoti Vokietijoje, 1935 m. įvyko jo darbų parodos Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje ir Karnegio institute Pitsburge JAV. 1938 m. 260 O. Dikso kūrinių buvo pašalinti iš Vokietijos muziejų, įvyko jo paroda Ciuriche. Dailininkas gyveno kaimo vietovėse prie Konstanco ežero, buvo pradėjęs tapyti peizažus, bet gestapas jį įtarinėjo ir 1939 m. O. Diksas buvo trumpam suimtas. 1945 m. dailininkas, kuriam buvo virš 50 metų, buvo mobilizuotas į pralaiminčią Vokietijos armiją Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pateko į karo belaisvių stovyklą Kolmare (Elzasas), iš kurios 1946 m. paleistas. Tuo metu jo stilius pasikeitė į ekspresionistinį. Vėlyvoje kūryboje atsirado religinių motyvų. Po karo dailininkas gyveno Hemenhofeno kaime (Gajenhofenas), lankėsi Dresdene. 1967 m. viešėdamas Graikijoje O. Diksas patyrė dalinį paralyžių, nebevaldė kairės rankos. Otas Diksas mirė 1969 m. liepos 25 d. Zingeno miesto ligoninėje Vokietijoje. Palaidotas Hemenhofeno kaimo kapinėse prie Konstanco ežero.

Oto Dikso namas Geroje

Kūrinių galerijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Edward Lucie-Smith. „Lives of the Great 20th-century Artists“. Thames and Hudson, 1999, p. 199–200
  • Encyclopaedia Britannica