Vokietijos žemės

Žemutinė Saksonija

Brėmenas

Hamburgas

Meklenburgas-
Pomeranija

Saksonija-
Anhaltas

Saksonija

Brandenburgas

Berlynas

Tiuringija

Hesenas

Šiaurės Reinas-
Vestfalija

Reino
kraštas-Pfalcas

Bavarija

Badenas-
Viurtembergas

Saras

Šlėzvigas-
Holšteinas

Pagal konstitucinę santvarką (pagal VFR Konstituciją), administracinį suskirstymą Vokietiją sudaro 16 (vad. federalinių, federacijos) žemių („landų“); vok. Land – 'žemė', dgs. Länder; dalykinėje kalboje (šnekamojoje kalboje rečiau) – Bundesland, pažodžiui – 'Sąjungos žemė', dgs. Bundesländer).

Žemės yra Vokietijos Federacijos (pažodžiui – Vokietijos Sąjungos) „sudėtinės valstybės“, „dalinės valstybės“, „valstybės narės“ (vok. Gliedstaat arba Teilstaat). Jos turi dalinį suverenitetą. Žemės turi savo atstovus dviejų rūmų nacionaliniame parlamente, konkrečiai – Federacijos Taryboje (Bundesrate).

Vokietijos žemės (remiantis teismų praktika ir vyraujančia teisės mokslo doktrina) yra originalūs valstybės teisės subjektai. Pagal Vokietijos Pagrindinį Įstatymą (Art. 32 Abs. 3 GG) Federacija žemėms yra suteikusi apribotą tarptautinį teisinį subjektiškumą. Remiantis tuo, žemės su kitais tarptautinės teisės subjektais turi teisę sudaryti tarptautines sutartis, tačiau tik gavę Federacijos Vyriausybės (Bundesregierung) pritarimą ir tik tada, jeigu žemėms priklauso atitinkama įstatymų leidybos kompetencija. Kai kurios žemės netgi yra įstojusios į tarptautines organizacijas^[1]

Dabartinis Vokietijos suskirstymas į žemes susiformavimo tik 1990 m. (kai susijungė Rytų ir Vakarų Vokietija). Iki tol suskirstymas į žemes buvo tik Vakarų Vokietijoje.

Federalinės žemės ir Europos Sąjunga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kuo labiau ES teisės aktas tiesiogiai paliečia kurią nors vieną iš Vokietijos žemių, tuo ji daugiau turi sprendimo galių, bendrą sprendimą dėl VFR pozicijos priimant Vokietijos Federacijos atstovybei^[2]. Kiekviena Vokietijos žemė Europos Sąjungoje turi savo atstovybę Briuselyje. Kiekviena – atskirą pastatą (tik Hamburgas ir Šlėzvigas-Holšteinas turi bendrą taip vad. „Hanzos biurą“, angl. Hanse-Office)^[3]. Nekoordinuota atskirų žemių atstovybių veikla, savarankiški jų veiksmai ES institucijose, pasak Vokietijos užsienio reikalų ministerijos, susilpnina Vokietijos poziciją Europos Sąjungoje^[4].

Žemės, jų sostinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemė			Gyventojų skaičius	Sostinė
1	Badenas-Viurtembergas	Baden-Württemberg	10 694 215	Štutgartas (Stuttgart)
2	Bavarija	Bayern	12 423 000	Miunchenas (München)
3	Berlynas	Berlin	3 386 929	Berlynas (Berlin)
4	Brandenburgas	Brandenburg	2 567 220	Potsdamas (Potsdam)
5	Brėmenas	Bremen	663 642	Brėmenas (Bremen)
6	Hamburgas	Hamburg	1 737 000	Hamburgas (Hamburg)
7	Hesenas	Hessen	6 089 000	Visbadenas (Wiesbaden)
8	Meklenburgas-Pomeranija	Mecklenburg-Vorpommern	1 726 000	Šverinas (Schwerin)
9	Žemutinė Saksonija	Niedersachsen	8 002 916	Hanoveris (Hannover)
10	Šiaurės Reinas-Vestfalija	Nordrhein-Westfalen	18 079 686	Diuseldorfas (Düsseldorf)
11	Reino kraštas-Pfalcas	Rheinland-Pfalz	4 059 000	Maincas (Mainz)
12	Saras	Saarland	1 057 502	Sarbriukenas (Saarbrücken)
13	Saksonija	Freistaat Sachsen	4 301 267	Drezdenas (Dresden)
14	Saksonija-Anhaltas	Sachsen-Anhalt	2 523 000	Magdeburgas (Magdeburg)
15	Šlėzvigas-Holšteinas	Schleswig-Holstein	2 823 000	Kylis (Kiel)
16	Tiuringija	Thüringen	2 373 000	Erfurtas (Erfurt)

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Werner Künzel/Werner Rellecke: Geschichte der deutschen Länder, Münster 2005, ISBN 3-402-03416-6.
Hans Georg Wehling: Die deutschen Länder. Geschichte, Politik, Wirtschaft, 2004, ISBN 3-531-43229-X.
Sven Leunig: Die Regierungssysteme der deutschen Länder. Springer VS, 2. Aufl. 2012, ISBN 978-3-531-17421-1.
Sven Leunig: Die Regierungssysteme der deutschen Länder im Vergleich. Budrich, Opladen 2007, ISBN 3-8252-2844-4.