Pereiti prie turinio

Turkai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Turkai
Turkai iš Edirnės (1913 m.)
Turkai iš Edirnės (1913 m.)
Gyventojų skaičius ~80 mln.
Populiacija šalyse Turkijos vėliava Turkija: 60–65 mln.[1]
Vokietijos vėliava Vokietija: 4–7 mln.[2]
Jungtinių Amerikos Valstijų vėliava JAV: >3 mln.[3]
Nyderlandų vėliava Nyderlandai: 0,5–2 mln.[4][5]
Libijos vėliava Libija: 1–1,4 mln.[6]
Prancūzijos vėliava Prancūzija: >1 mln.[7]
Sirijos vėliava Sirija: 1–1,7 mln.[a][8]
Bulgarijos vėliava Bulgarija: 0,5–0,8 mln.[9]
Kalba (-os) turkų
Vėliava
Religijos islamas
Giminingos etninės grupės turkmėnai, Krymo totoriai, azerbaidžaniečiai, kiti tiurkai
Vikiteka: Turkai

Turkai (turk. türkler) – tiurkų tauta, gyvenanti daugiausia Turkijoje (Mažoji Azija ir rytų Trakija) taip pat Šiaurės Kipre, Balkanuose, Artimuosiuose Rytuose, sudaro gausią diasporą Europos valstybėse (Vokietija, Nyderlandai, Prancūzija, Belgija, Austrija, Jungtinė Karalystė ir kt.), JAV, Australijoje. Vartoja turkų kalbą. Didžioji dauguma tikinčiųjų – musulmonai sunitai, yra alevitų.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turkų (tiurkų) tautovardis minimas nuo senųjų šaltinių – kinų šaltiniuose žodžiu tudžue (kin. 突厥, pinyin: tūjué) minimi gioktiurkai.[10] Neretai su tiurkais siejami Pomponijaus Melos ir Plinijaus Vyresniojo (I a.) minimi Turcae ar Tyrcae, gyvenę šiaurinėse Azovo jūros pakrantėse (dabar paprastai laikomi ne turkais, o klaidingai užrašytais irkais).[11] VI–VIII a. Buguto ir Orchono įrašuose (Mongolija) minimi tautovardžiai Türküt, Türk ir Türük. Manoma, kad žodis kilęs iš tiurkų prokalbės ir reiškia „stiprus, subrendęs, kupinas, gyvastingas“[12] arba „suburtas, surinktas“.[13]

Turkai ir tiurkai ilgą laiką vartoti sinonimiškai įvardinti įvairias tiurkų tautas. Iki XIX a. pab. turkais vadinti tik Anatolijos valstiečiai, o aukštuomenė save laikė osmanais.[14]

Turkų tauta ėmė klostytis XVI a. iš tiurkų klajoklių genčių (ogūzų ir turkmėnų), atsikrausčiusių į Mažąją Aziją XI–XIII a., sulig Mongolijos imperijos užkariavimais, ir gausaus bei įvairaus vietinių gyventojų sluoksnio – graikų, armėnų, kurdų, lazų ir kitų. Dalis tiurkų (uzai, pečenegai) į Mažąją Aziją pateko per Balkanus. XIV–XVI a., sulig Osmanų imperijos plėtra, daug turkų persikėlė į Balkanus, paveikė šio regiono tautų (albanų, rumunų, pietų slavų, vengrų) etninę sąrangą.[15] Šiuolaikinė turkų tauta konsolidavosi XX a. pr., griūvant Osmanų imperijai ir augant turkiškam nacionalizmui (kuriantis Turkijos Respublikai).[16]

Turkai klajokliai joriukai su kupranugariais

Ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tradiciškai dauguma turkų verčiasi žemės ūkiu. Egėjo, Viduržemio jūros pakrantėse plėtojama ariamoji žemdirbystė ir sodininkystė (kviečiai, miežiai, avižos, ankštiniai, citrusai, medvilnė, tabakas, aliejiniai augalai, vaisiai, vynuogės), Juodosios jūros pakrantėje auginami kukurūzai, tabakas. Sausringuose vidurio ir rytų Anatolijos regionuose būdinga drėkinamoji žemdirbystė (slėniuose) ir ganyklinė gyvulininkystė (ožkos, avys). Pietų ir pietvakarių Turkijoje gyvena pusiau klajokliški gyvulių augintojai turkai joriukai.[15]

Išplėtoti tradiciniai amatai, ypač, kilimų audimas.[15]

Turkų kaimai nedideli. Paprastai juose būna mečetė, kavinė, centrinis šulinys, nakvynės užeiga. Lygumų kaimai paprastai kupetiniai, kalnų – padriki arba vienkieminiai.[15] Tradicinis būstas lygumose – molinis, keturkampio plano, plokščiu arba žemu keturšlaičiu stogu, su vidiniu kiemu namas, kalnuose namai statomi iš akmenų.[16] Šiaurės Anatolijoje būdingos rąstinės trobos.[15]

Turkų šokėjos

Tradiciniai moterų drabužiai – plačkelnės, plati suknelė ir marškiniai, ryšima skarelė, t. p. nešiojama čadra, vyrų – kelnės, marškiniai, diržas, trumpa liemenė ir striukė.[16]

Turkų virtuvei būdingi miltiniai ir pieniški patiekalai (košės, nekildintos duonos, plovai, sūrio, brinzos, varškės valgiai), būdingi rūgštaus pieno gėrimai (airanas, jogurtas), taip pat arbata, kava, šerbetas. Mėsos patiekalai (kebabai, šašlykai, kavurma) gaminami daugiausia iš avienos. Paplitusi mėsiška sriuba čorba. Populiarūs įvairūs daržovių (žirnių, lęšių, pupelių ir kt.), vaisių patiekalai, gausūs saldumynai.[15]

Turkų vaikai, šokantys liaudies šokius
Turkų vestuvių dalyviai

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Santuoka patrilokalinė, išlikusi didžioji šeima. Vietomis išlikusi sutartinė santuoka, nuotakos išpirka, kraujo keršto paprotys. Atskirtose etninėse subgrupėse išlikęs skirstymasis į klanus.[15]

Gausi tautosaka – būdingi epiniai pasakojimai („Ogūznamė“ ir kt.), istoriniai pasakojimai (dastanai), lyrinės dainos (tiurkiu), kupletai (mani), anekdotai apie Chodžą Nasrediną ir Bu Adamą. Folklorą išplėtojo liaudies dainiai – ašikai ir ozanai.[15] Gausus muzikinis folkloras (grojama sazu, zurna, nėjumi, baglama, būgnais), šokiai (hora, horonas, zeibekas ir kt.).

Išplėtota literatūra, architektūros, dailės menai.

Didelę įtaką turkų kultūrai padarė sufizmas (ypač, Mevlevi atšaka), išlikę ikiislaminių religinių praktikų. Palyginus su kitomis musulmonų tautomis, turkai gana sekuliarizuoti.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turkų diaspora pasaulyje

Turkai vyrauja beveik visoje Turkijoje, išskyrus dalį rytinių ir centrinių teritorijų, kur daugumą sudaro kurdai. Be to, į Turkiją atsikėlę dalis turkų pabėgėlių iš Balkanų, Kipro, Sirijos.

Turkai sudaro daugumą Šiaurės Kipro gyventojų. Jie atsikėlė ten XVI a., sulig Osmanų užkariavimais. Prieštaraudami XX a. vid. planuotam Kipro prisijungimui prie Graikijos, Kipro turkai, remiami Turkijos kariuomenės, paskelbė nepriklausomybę. Šiaurės Kiprą kaip nepriklausomą šalį pripažįsta tik Turkija.

Balkanuose gyvena virš milijono turkų, kurie ten įsikūrė daugiausia Osmanų užkariavimų laikais. Jie daugiausia susitelkę pietų ir šiaurės vakarų Bulgarijoje (Kerdžalų, Razgrado, Silistros, Tergovištės, Šumeno srityse), atskirose Šiaurės Makedonijos savivaldybėse (Centar Župa, Plasnica ir kt.), rytų Rumunijoje (Dobrudžoje), Graikijoje (Vakarų Trakijos turkai). Labai daug Balkanų turkų žuvo arba buvo priversti bėgti į Turkiją XIX a. pab. – XX a. pr. Balkanams išsivaduojant iš Osmanų valdžios. Šie pabėgėliai vadinami muhadžirais.

Buvusios Tarybų Sąjungos teritorijoje išsibarstę turkai meschetinai. Jie gyveno daugiausia pietų Gruzijoje, bet Josifo Stalino valdymo metais ištremti arba patys pasitraukė į kitas TSRS vietas – Kazachstaną, Uzbekistaną, Rusiją, Azerbaidžaną, Ukrainą (daugiausia Donbasą), Kirgiziją. Didelė dalis meschetinų grįžo į Turkiją.

Osmanų imperijos laikais turkų bendruomenės įsikūrė Osmanų valdytose arabiškose Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalyse – Egipte, Sirijoje, Libane, Palestinoje, Tunise, Alžyre, Jordanijoje ir kitur. Dalis bendruomenių išlikusios ligšiol, kitos susiliejo su vietinėmis arabų tautomis. Prie turkų neretai priskiriama šiaurės Irake gyvenanti Irako turkmėnų bendruomenė.

XX a. pr. prasidėjo gausesnė turkų migracija į Europą – pradžioje ten kėlėsi nuo persekiojimų bėgę turkai meschetinai, Kipro turkai, tačiau labiausiai išaugo 1955–1973 m. Vakarų Vokietijai vykdant užsienio darbininkų (vadinamųjų „gasarbaiterių“) pritraukimo politiką. Vėliau pagal panašią sistemą turkų darbininkai vyko į Austriją, Nyderlandus, Belgiją, Prancūziją, Švediją.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Hobbs, Joseph J. (2017), Fundamentals of World Regional Geography, Cengage, p. 223.
  2. Engstrom, Aineias (12 January 2021), "Turkish-German "dream team" behind first COVID-19 vaccine", Portland State Vanguard, Portland State University.
  3. MEET MURAD ISLAMOV: THE FOUNDER AND CEO OF MAYA BAGEL EXPRESS
  4. Aalberse, Suzanne; Backus, Ad; Muysken, Pieter (2019), Heritage Languages: A language Contact Approach, John Benjamins Publishing Company, p. 90
  5. Baker, Rauf (2021), The Netherlands: The EU's "New Britain"?, Begin–Sadat Center for Strategic Studies, Bar-Ilan University.
  6. Scipione, Alessandro (2019), Libia, la mappa dei combattenti stranieri, Inside Over/
  7. Contrat d'objectifs et de moyens (COM) 2020-2022 de France Médias Monde: Mme Joëlle Garriaud-Maylam, co-rapporteur, Sénat
  8. Aikman, David (2014),The Mirage of Peace: Understand The Never-Ending Conflict in the Middle East, Baker Publishing Group.
  9. Bokova, Irena (2010), "Reconstructions of Identities: Regional vs. National or Dynamics of Cultural Relations", in Ruegg, François; Boscoboinik, Andrea (eds.), From Palermo to Penang: A Journey Into Political Anthropology, LIT Verlag Münster, pp. 167–178
  10. Lee, Joo-Yup (2016). „The Historical Meaning of the Term Turk and the Nature of the Turkic Identity of the Chinggisid and Timurid Elites in Post-Mongol Central Asia“. Central Asiatic Journal. 59 (1–2): 103–108.
  11. „Iyrcae“, Encyclopædia Britannica. Vol. 15 (11th ed.). Cambridge University Press. p. 102.
  12. Clauson, G. An Etymological Dictionary of Pre-13th Century Turkish (1972). p. 542–543
  13. Aydemir, Hakan (2022). „TÜRK Adının Kökeni Üzerine (On the origin of the ethnonym TÜRK 'Turkic, Turkish') + an English abstract“. In: Şahin, İbrahim; Akgün, Atıf (eds.). Türk Dunyası Sosyal Bilimler – Sempozyumu. İzmir: Ege University.
  14. Kushner, David (1997), „Self-Perception and Identity in Contemporary Turkey“, Journal of Contemporary History, 32 (2): 219–233.
  15. 15,0 15,1 15,2 15,3 15,4 15,5 15,6 15,7 Турки,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
  16. 16,0 16,1 16,2 turkai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
  1. dalis identifukuojasi kaip Sirijos turkmėnai