Vokietijos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kontrastas. Noišvanšteino pilis (kairėje) yra vokiečių romantizmo pavyzdys ir Berlynas (dešinėje) kūrybinės industrijos centras šalyje

Vokietijos kultūra gali būti siejama su šiuolaikine Vokietijos Federacine Respublika arba su istoriniu regionu (ar regionais) Vidurio Europoje, kuriame gyveno vokiečiai ir buvo paplitusi vokiečių kalba, su jos įvairiais dialektais, taip pat jos meno ir kultūros istorija, kurios šaknys siekia keltų, germanų ir romėnų laikus. Šiame regione vokiškumas ir vokiečių kultūra buvo siejama ne su tam tikra valstybe, o su kalba. Ši kultūra nuo viduramžių išaugino daug garsių asmenybių, kurios kūrė naujas religines sroves, veikė ne tik vokiečių, bet ir kitas kultūras, prisidėjo prie svarbių civilizacinių Vakarų pasaulio atradimų. Kai kurios vokiečių kultūrinės asmenybės yra laikomos Vakarų pasaulio protagonistais[1].

Didelį postūmį Vokietijos kultūros raidai turėjo XIX a. susikūrusi Vokietijos imperija.

Vokiškąją kultūrą apjungia jos kalbinis, geografinis paplitimas, kuris šimtmečiams bėgant keitėsi. Šiuo metu vokiškoji kalbinė kultūra apima Vokietija, Austrija, vokiškąją Šveivarijos dalį, Lichtenšteiną, Pietų Tirolį ir kitus regionus, kur vyrauja vokiečių kalba.

XX a. išplitus žiniasklaidai, Vokietijoje didelę reikšmę įgijo populiarioji kultūra. XXI a. interneto išplitimas lėmė kultūrinio kraštovaizdžio diferenciaciją, tai turėjo įtakos nišinių ir sceninių kultūrų raidai[2].

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Johanas Volfgangas fon Gėtė
(1749–1832)
Frydrichas Šileris
(1759–1805)
Broliai Grimai
(1785–1863)
Tomas Manas
(1875–1955)
Hermanas Hesė
(1877–1962)
Johann Heinrich Wilhelm Tischbein - Goethe in the Roman Campagna - Google Art Project.jpg Gerhard von Kügelgen 001.jpg Grimm1.jpg Thomas Mann 1929.jpg Hermann Hesse 1927 Photo Gret Widmann.jpg

Vokiečių literatūra siekia viduramžius. Geras vokiečių viduramžių literatūros pavyzdys yra Valterio fon der Fogelveide kūryba. Žymiausiais vokiečių rašytojais yra tituluojami Johanas Volfgangas Gėtė, Frydrichas Šileris ir Broliai Grimai. XX a. Nobelio literatūros premijas gavo šie vokiečių rašytojai – Teodoras Momzenas (1902 m.), Paulius Heizė (1910 m.), Gerhartas Hauptmanas (1912 m.), Tomas Manas (1929 m.), Hermanas Hesė (1946 m.), Heinrichas Bėlis (1972 m.) ir Giunteris Grasas (1999 m.), XXI a.Herta Miuler (2009 m.).

Caspar David Friedrich - Wanderer above the sea of fog.jpg Franz Marc 003.jpg
K. D. Frydrichas
Keliautojas virš
rūko jūros, 1818 m.
Francas Markas
Mėlynas arklys
1911 m.

Dailė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymiausi vokiečių renesanso dailininkai yra Albrechtas Altdorferis, Lukas Kranachas Vyresnysis, Matijas Griunevaldas, Hansas Holbeinas Jaunesnysis ir labiausiai žinomas tarp jų - Albrechtas Diureris.

Tarp žymiausių vokiečių baroko meistrų buvo Kosmas Damianas Asamas. Kiti žymūs menininkai buvo: romantikas Kasparas Davidas Frydrichas, siurrealistas Maksas Ernstas, ekspresionistas Otas Diksas, konceptualistas Jozefas Boisas ar neoekspresionistas Georgas Bazelicas.

Klasikinė muzika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liudvikas van Bethovenas (1770–1827) – vienas žymiausių visų laikų kompozitorių.

Europos klasikinės muzikos istorijoje svarbų vaidmenį vaidino vokiečių kompozitoriai, kurie dažnai buvo vieni iš svarbiausių savo epochos muzikų. Pasaulyje labiausiai žinomi vokiečių kompozitoriai nuo baroko iki klasicizmo, romantizmo ir modernizmo buvo Henrikas Šiucas, Georgas Frydrichas Hendelis, Johanas Sebastianas Bachas, Liudvikas van Bethovenas, Richardas Vagneris, Johanesas Bramsas ir Richardas Štrausas. Iš vėlyvųjų kompozitorių garsus yra Karlas Orfas, Karlheinz Stockhausen ir Hans Zimmer[3].

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietija turi turtingą ir įvairią architektūros istoriją, kuri yra glaudžiai susijusi su kaimyninių šalių architektūros istorija. Pagrindą Vokietijos architektūrai davė senovės romėnų architektūrinis palikimas, toks kaip, Porta Nigra (iš lotynų juodieji vartai) Tryre ir nesenai iškastas senovės romėnų teatras Maince. Kai kurie priešromaniniai pastatai kaip Karaliaus salė (vok. Torhalle Lorsch taip pat Königshalle) rodo architektūros vystymąsi romanikos kryptimi, kuri Šventojoje Romos imperijoje prasidėjo apie 1030 m. Pirmieji gotikiniai pastatai Šventojoje Romos imperijoje buvo pastatyti apie 1230 m. pvz., Švč. Mergelės Marijos bažnyčia (vok. Liebfrauenkirche) Tryre.

Maždaug apie 1520 m., iš dabartinės Italijos teritorijos, Šventąją Romos imperiją pasiekė renesansas. Puikus renesanso pavyzdys yra Augsburgo rotušė. Barokas čia taip pat prasidėjo vėliau nei Italijoje ar Prancūzijoje (apie 1650 m). Keletas pavyzdžių Balthasar Neumann kūriniai Piligrimų bažnyčia (vok. Wieskirche) ir Rezidencijos rūmai Liudviksburge (vok. Residenzschloss Ludwigsburg). Maždaug 1770 prasidėjo klasicizmo epocha. Žinomi pastatai Senasis muziejus (vok. Altes Museum) Berlyne, Šarlotės rūmai (vok. Charlottenhof) Potsdame ir Brandenburgo vartai. Istorizmo laikotarpyje (18401900 m.) žinomiausi pastatyti pastatai Vokietijoje yra Noišvanšteinas ir Berlyno katedra (vok. Berliner Dom).

Leidyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„gamescom 2012“ šiaurinis įėjimas, Kelnas

Vokietija yra ir viena didžiausių knygų leidybos šalių, kasmet išleidžianti ar perleidžianti apie 94 000 knygų. Frankfurto kygų mugėje kas met apsilanko apie 300 tūkst. lankytojų ir knygas pristato virs 7 tūkst. leidėjų[4]. Vokietijoje leidžiami 350 dienraščių ir tūkstančiai žurnalų. Yra ištisi žiniasklaidos koncernai (Bertelsmann). gamescom tarptautinė video ir kompiuterinių žaidimų bei plataus vartojimo elektronikos įrenginių mugė vykstanti Kelno mieste. Tai didžiausias renginys, susijęs su kompiuteriniais žaidimais, Europoje ir antras pagal lankytojų skaičių pasaulyje po Asia Game Show.[5]

Gėtės institutas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gėtės instituto logotipas

Gėtės institutas (vok. Goethe-Institut) - Vokietijos kultūros įstaiga, visuomeninė organizacija (vok. gemeinnütziger Verein). Centrinė būstinė - Miunchenas. Filialai yra 13 Vokietijos miestų. Visame pasaulyje - 134 atstovybės (82 valstybėse). Kultūros ir vokiečių kalbos institutas pavadintas vokiečių poeto, rašytojo, filosofo Johann Wolfgang von Goethe (1749 m. -1832 m.) vardu.[6][7]

Kultūriniai ir architektūriniai paminklai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie pusšimtis Vokietijos objektų yra itraukti į UNESCO paveldo sarašą[8]. Pirmasis objektas į šį sarašą buvo įtrauktas 1978 m. Tai buvo Acheno katedra. Į pasaulio paveldo sarašą yra įtraukti šie Vokietijos senamiesčiai: Štralzundas, Vismaras, Bambergas, Goslaras, Kvedlinburgas, Liubekas ir Rėgensburgas[9]. Drezdeno Elbės slėnis nuo 2004 m. iki 2009 m. taip pat buvo įtrauktas į šį sarašą. Meselio fosilijų radimvietė (vok. Grube Messel), Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiai bukų miškai ir Vatų jūra yra taip pat Pasaulio paveldo sąraše.

Neskaitant į pasaulio paveldo sarašą įtrauktų paminklų, egzistuoja paminklų apsaugos ir priežiūros programa, kuriai priklauso 500 kultūrinių paminklų ir jai nuo 1950 m. iki 2007 m. buvo skirta 280 mln. eurų.

Ypač lankomi vokiečių romantizmo paminklai. Tarp jų: Noišvanšteinas, Šverino pilis, Heidelbergo pilis, Hohencolernų pilis, Vartburgo pilis, Valhala, Reino tarpeklio pilys, bei Rotenburgo prie Tauberio ir Riudeshaimo senamiesčiai.

Vis didesnio pripažinimo Vokietijoje sulaukia Pramonės perversmo mietų architektūra ir jos paminklai, o taip pat ir įstabi Kurortinė architektūra (vok. Bäderarchitektur) prie Baltijos jūros ar kurortai prie vidaus vandenų ir taip pat Pramoninis palikimas (vok. Industriedenkmal).

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Germany country profile, BBC, 19. März 2012. Abgerufen am 3. Januar 2013.
  2. Mediengeschichte, Docupedia-Zeitgeschichte, Stand: 2010. Abgerufen am 3. Januar 2013.
  3. „Top 100 living geniuses“. The Daily Telegraph. 30 October 2007. Suarchyvuotas originalas 29 June 2011. 
  4. „Frankfurter Buchmesse verzeichnet Besucherzuwachs“. Stern.de. 2019-10-20. Nuoroda tikrinta 2019-10-21. 
  5. http://www.destructoid.com/asia-game-show-beats-out-tgs-gamescom-in-attendance-218683.phtml
  6. Goethe-Institut (ed.). „Jahrbuch 2012/2013“ (PDF). p. 177. Nuoroda tikrinta 2013-11-11. 
  7. „Über uns“. Website des Goethe-Instituts. Nuoroda tikrinta 2018-02-15. 
  8. Deutsche UNESCO-Kommission e.V.: Welterbestätten in Deutschland, unesco.de. Tikrinta 2013-01-03.
  9. Hannes Hintermeier: Kulturhauptstadt 2010: Regensburg – Provinz gibt es nur im Kopf, Frankfurter Allgemeine Zeitung, 2004-09-03, tikrinta 2015-04-17.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Margarete Graf: Schnellkurs Deutschland. DuMont, Köln 2007, ISBN 978-3-8321-7760-7.
  • Frank-Lothar Kroll: Kultur, Bildung und Wissenschaft im 20. Jahrhundert (= Enzyklopädie deutscher Geschichte. Band 65). R. Oldenbourg, München 2003, ISBN 3-486-55002-0.
  • Hermann Glaser: Kleine deutsche Kulturgeschichte von 1945 bis heute. Eine west-östliche Erzählung vom Kriegsende bis heute. S. Fischer, Frankfurt am Main 2004, ISBN 978-3-596-15730-3.
  • Jost Hermand: Deutsche Kulturgeschichte des 20. Jahrhunderts. Primus, Darmstadt 2006, ISBN 3-89678-563-X.
  • Axel Schildt, Detlef Siegfried: Deutsche Kulturgeschichte: Die Bundesrepublik von 1945 bis zur Gegenwart. Carl Hanser, München 2009, ISBN 3-446-23414-4.
  • Werner Faulstich (Hrsg.): Die Kultur des 20. Jahrhunderts im Überblick. Wilhelm Fink, Paderborn 2011, ISBN 978-3-7705-5144-6.
  • Siegfried Müller: Kultur in Deutschland. Vom Kaiserreich bis zur Wiedervereinigung. Kohlhammer, Stuttgart 2016, ISBN 978-3-17-031844-1.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Portal
Vikisritis: Vokietija
Commons-logo.svg

Vikiteka