Vokietijos ekonomika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vokietijos ekonomika
Skyline Frankfurt am Main.jpg
ValiutaEuras
Fiskaliniai metaisausio 1 d. - gruodžio 31 d.
Prekybos partneriaiEuropos Sąjungos vėliava Europos Sąjunga
Statistiniai duomenys
BVP3577 mlrd. €
BVP augimas3,0 % (2011)
BVP gyventojui44729 $
BVP pagal ūkio sektoriusžemės ūkis 0,8 %; pramonė 28,1 %; paslaugos 71%
Infliacija1,3 %
GKI.27 (2006)
Darbo jėga43,6 mln. (2006)
Darbo jėgos pasiskirstymas pagal ūkio sektoriusžemės ūkis 2,4 %, pramonė 29,7 %, paslaugos 67,8 %
Bedarbystė5,7 % (2012)
Užsienio prekyba
Eksporto pajamos1,3 trln. €
Eksporto prekėsmašinos, chemikalai, automobiliai, metalai, maisto produktai, tekstilė
Pagrindiniai eksporto partneriaiPrancūzija 10,2 %, JAV 6,7 %, Nyderlandai 6,7 %
Importo pajamos1,15 trln. €
Pagrindiniai importo partneriaiNyderlandai 8,5 %, Kinija 8,2 %, Prancūzija 8,2 %
Tiesioginės užsienio investicijos1,057 trln. $
Bendroji skola užsieniui4,713 trln. $
Valstybės išlaidos
Valstybės įsiskolinimas78,8 % nuo BVP
Tiesioginės įplaukos1,396 trln. $
Tiesioginės išlaidos1,516 trln. $
Bankų reitingavimasStandard & Poor's: AAA
Moody's: Aaa
Fitch: AAA
Infolentelė: žiūrėti  aptarti  redaguoti

Vokietijos ekonomika yra didžiausia Europoje ir ketvirta pagal nominalųjį BVP pasaulyje.[1] Pastaruoju metu Vokietijos ekonomika dinamiškumu nepasižymi, yra priklausoma nuo galimų išorės sukrėtimų ir vidinių struktūrinių problemų. 2008 m. BVP sudarė 2 918 mlrd. eurų.[2]

Ekonomikos struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir daugelyje industrializuotų šalių pagrindinis Vokietijos ekonomikos sektorius yra paslaugos, kurios apima turizmą, prekybą, bankus, draudimą, žiniasklaidą ir sukuria apie 72% BVP.

Itin išplėtota pramonė. Ji sukuria 27.2% bendrojo vidaus produkto, svarbiausios pramonės šakos - chemijos pramonė, metalurgija, mašinų ir automobilių gamyba (sudaro daugiau nei penktąją dalį eksporto), elektronikos prekių gamyba.[3] Garsūs yra vokiški tekstilės gaminiai, vaistai. Centrinio Rūro anglių baseine iškasama daug rudųjų anglių, arba lignito, kuris vartojamas kaip kuras gamyklose, taip pat išgaunamos gamtinės dujos. Iš 500 didžiausią apyvartą pasaulyje turinčių kompanijų 37 yra įsikūrusios Vokietijoje. Tarp jų didžiausios įmonės yra Volkswagen, Daimler, Allianz, E.ON, Siemens, Metro, BASF, Deutsche Telekom, BMW ir Munich Re Group.[4] Pagal darbuotojų skaičių didžiausios įmonės yra Deutsche Post, Siemens ir Volkswagen.[5] Pasaulinės reikšmės prekių ženklai yra Mercedes-Benz, SAP AG, BMW, Adidas, Puma, Audi, Porsche, Volkswagen, Infineon, Henkel ir Nivea.[6]

Žemės ūkis turi mažesnę reikšmę, išskyrus gyvulininkystę ir bulvių bei javų auginimą. Žemės ūkyje sukuriamos 0.9% BVP.

Didžiausios kasmetinės, tarptautinės prekybos mugės ir kongresai vyksta keliuose Vokietijos miestuose tokiuose kaip Hanoveryje, Frankfurte prie Maino ir Berlyne.[7]

Turizmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos turizmas.

Turizmas yra svarbi ūkio sritis Vokietijoje. Nuo 2009 iki 2014 metų nakvynių skaičius kasmet augo. 2014 metais jis augo 3 procentais ir siekė 424 mln. (iš jų 348,5 mln. Vokietijos gyventojų, 75,5 mln. – užsienio turistų). 2015 metais tikimasi augimo 2 procentais.

Žemės ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Vokietijos žemės ūkis.

Žemės ūkyje naudojama daug šiuolaikinių mašinų ir technikos, nes klimatas ir dirvos žemės ūkiui nėra labai palankios. Daug teritorijų, ypač rytinės pakrantės yra smėlėtos ir pelkėtos. Drelingos žemės yra upių slėniuose ir kalvų papėdėse, tačiau čia didelę dalį teritorijos užima pramonė, kelių ir geležinkelių infrastruktūra. Auginama daug bulvių, cukrinių runkelių ir apynių (naudojamų alaus gamyboje), taip pat techninės kultūros - rapsai ir saulėgrąžos. Kitos auginamos kultūros yra javai, šalčio nebijančios daržovės - kopūstai, kalafiorai, svogūnai, morkos. Svarbi gyvulininkystė - auginama 26 mln. kiaulių ir 14 mln. galvijų (ypač Bavarijos Alpių regione), iš kurių mėsos gaminamos daugiau nei 400 rūšių dešros ir dešrelės, taip pat melžiamas pienas, mušamas sviestas ir daromas sūris. Kalvose ir kalnuose augantys miškai teikia žaliavą popieriaus pramonei, nors miškai yra stipriai nukentėję nuo rūgštaus lietaus.

Tūkstančiai tonų (2010 m. duomenys)
1 Karvės pienas 29628
2 Kviečiai 24106
3 Cukriniai runkeliai 23858
4 Miežiai 10412
5 Bulvės 10201
6 Rapsai 5697
7 Kiauliena 4573
8 Rugiai 2903
9 Kvietrugiai 2199
10 Jautiena 1347

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1948 m. pinigų reformos iki 8-to dešimtmečio pradžios Vakarų Vokietijos ekonomika nuolat augo, tačiau BVP augimas lėtėjo ir nuo 8-to dešimtmečio vidurio net sumažėjo iki 9-to dešimtmečio recesijos pabaigos.

Po Vokietijos susijungimo (1990 m.) kilo nemažai ekonominių problemų dėl didelio Rytinės Vokietijos dalies atsilikimo. Iš vakarų rytams kasmet pervedamos didžiulės pinigų sumos (iki 100 mlrd. JAV dolerių), siekiant atgaivinti Rytų Vokietijos ekonomiką. Dauguma tarptautinių kompanijų yra įsikūrusios Vakarų Vokietijoje ir tik nedaugelis jų įkurta Rytinėje dalyje.

2014 metais Vokietijos ekonomika išaugo 1,5 %.[8]

Ekonominė situacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hamburgas yra antras pagal dydį uostas Europoje

Fiksuojamas 12 mlrd. eurų (arba 0,4 % BVP) nacionalinio biudžeto pajamų perviršis (2014 m.).[9] Didėja Vokietijos pramonės gaminių paklausa užsienyje[10], augantis vartojimas, eksportas ir algos[11], smunkančios naftos ir degalų kainos veikia kaip milijardinė konjunktūros paramos programa (dėl to, kaip manoma, BVP 2015 metais augs 0,2 %).[12] Dėl finansinės krizės pinigai nebenuteka į užsienį, o investuojami vietoje. Šios investicijos skatina vidaus vartojimą ir sukuria naujų darbo vietų. Eksportas klesti: 2015 metais prognozuojamas 5,2 % augimas.[13] 2015 metais Vokietijos gyventojo perkamoji galia augs 1,3 %, o vartojimui vidutinis vokietis išleis papildomai 572 eurus (t. y. 2,7 % daugiau nei 2014 m.).[14]

Darbo rinka[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Darbas Vokietijoje.

2014 m. gruodžio mėn. Vokietijoje buvo 2,764 mln. bedarbių. Bedarbystė siekia 6,4 % (2015 m. sausis). Žymiai didesnė bedarbystė išlieka rytinėje Vokietijos dalyje. Daugiausia dirbančiųjų žmonių Vokietijoje (72,3 %) dirba paslaugų sektoriuje. Svarbiausi sektoriai yra transporto, viešbučių, socialinis ir sveikatos. Gamybos sektoriuje dirba 25,5 % dirbančiųjų, žuvininkystės, žemės ūkio ir miškininkystės sektoriuose 2,2 % (pagal 2006 duomenis).[15]


Įmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siemens būstinė Miunchene

Dešimties, pagal apyvarta didžiausių, įmonių su būstinėmis Vokietijoje sąrašas: lentelėje pateiktos būstinės, apyvarta, pelnas ir darbuotojų skaičius. Apyvarta yra pateikta eurais ir remiamasi 2011 metais.[16]

Be numerių pažymėti: didžiausia draudimo bendrovė ir didžiausias bankas.

Volkswagen gamykla Volfsburge.
Volkswagen AG, pagal apyvarta, yra didžiausią įmonė iš 30 DAX akcijų indekso įmonių.
Vieta
Pavadinimas
Būstinė
Apyvarta
(Mln. €)
Pelnas
(Mln. €)
Darbuotojų sk.
01. Volkswagen AG Volfsburgas 159 000 15 800 502 000
02. E.ON Diuseldorfas 113 000 −1 900 79 000
03. Daimler AG Štutgartas 107 000 6 000 271 000
04. Siemens Berlynas, Miunchenas 74 000 6 300 360 000
05. BASF Liudvigshafenas prie Reino 73 000 6 600 111 000
06. BMW Miunchenas 69 000 4 900 100 000
07. Metro AG Diuseldorfas 67 000 740 288 000
08. Schwarz-Gruppe Neckarsulm 63 000 nėra duomenų 315 000
09. Deutsche Telekom Bona 59 000 670 235 000
010. Deutsche Post Bona 53 000 1 300 471 000
 – Allianz Miunchenas 104 000 2 800 141 000
 – Deutsche Bank Frankfurtas prie Maino 2 160 000 4 300 101 000

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Stefan Empter; Robert B. Vehrkamp: Wirtschaftsstandort Deutschland, VS Verlag, Wiesbaden 2006, ISBN 978-3-531-14754-3. (zu | schriften. zwischen Wirtschaft, Kultur und Politik)
  • Stefan Müller; Martin Kornmeier: Internationale Wettbewerbsfähigkeit: Irrungen und Wirrungen der Standort-Diskussion, München 2000, ISBN 3-8006-2570-9.
  • André Steiner: Von Plan zu Plan. Eine Wirtschaftsgeschichte der DDR. München 2004, ISBN 978-3-421-05590-3.