Gamtinės dujos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Gamtinių dujų įvairiose šalyse gavyba kubiniais metrais per metus.

Gamtinės dujos – natūraliai susidariusių degiųjų dujų mišinys, naudojamas kaip kuras.[1] Dažnai gamtinės dujos vadinamos tiesiog dujomis. Gamtinės dujos daugiausia sudarytos iš metano (CH4). Dujos randamos naftos telkiniuose, atskiruose gamtinių dujų telkiniuose, o taip pat maži gamtinių dujų kiekiai gali susidaryti akmens anglies šachtose.

Cheminė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Gamtines dujas sudaro įvairios cheminės sudėties ir skirtingų fizinių savybių dujų mišiniai. Švarios gamtinės dujos neturi spalvos ir kvapo. Tipinė gamtinių dujų sudėtis:

Kaip nafta ir akmens anglis, gamtinės dujos yra fosilinis kuras, t. y., eksploatuojant telkinius jų kiekis Žemėje mažėja. Gamtinės dujos susidarė iš organizmų, gyvavusių Žemės geologinėje praeityje. Organizmams žuvus, veikiant tam tikrai temperatūrai ir slėgiui, esant anaerobinėms sąlygoms dalis organinės medžiagos virto metanu ir susikaupė kolektoriuose, t. y. gamtinių dujų telkiniuose. Pagal kitą teoriją, metano visą laiką buvo Žemėje ir jis palaipsniui kyla iš žemės gelmių, laikinai užsilaikydamas kolektoriuose.

Gavyba ir transportavimas[taisyti | redaguoti kodą]

Įprastai gamtinės dujos slūgso žemėje nuo vieno iki kelių kilometrų gylyje. Jų telkiniai aptinkami poringose uolienose. Iš telkinių gamtinės dujos veržiasi į Žemės paviršių per uolienų poras, plyšius, iš geizerių, ugnikalnių. Pramoninėje gamtinių dujų gavyboje tolygiai visame telkinyje įrengiami gręžiniai. Gamtinės dujos iš gręžinių į paviršių ištraukiamos dėl didelio slėgio skirtumo. Pasaulyje išžvalgyti gamtinių dujų ištekliai siekia 150 trilijonų m³. Didžiausios gamtinių dujų atsargos rastos:

Europoje daugiausia gamtinių dujų randama Šiaurės jūroje. Didžiausias Europoje – Groningeno gamtinių dujų telkinys, kuriame gali būti apie 2,8 trilijonai m³ dujų.

Prieš transportuojant gamtines dujas iš gavybos vietų, jas perdirbimo įmonėse būtina išvalyti, pašalinant įvairias priemaišas, vandens garus. Gamtinės dujos saugomos požeminėse arba antžeminėse dujų talpyklose. Iš gavybos vietų iki vartotojų gamtinės dujos dažniausiai transportuojamos dujotiekiais, taip pat specialiais laivais – dujovežiais. Laivuose gamtinės dujos būna laikomos suskystintame pavidale ir atšaldytos nuo –160 °C iki –150 °C.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Gamtinės dujos naudojamos elektros energijos gamyboje. Palyginus su nafta ir akmens anglimi, dujos yra ekologiškesnis kuras. Joms degant išsiskiria mažiau teršalų – anglies dvideginio 30 procentų mažiau, nei deginant naftą, 45 procentais mažiau, nei deginant akmens anglį. Taip pat išsiskiria mažesni azoto ir sieros oksidų kiekiai.

Kai kuriose šalyse suspaustos gamtinės dujos naudojamos kaip automobilinis kuras. Ypač šios dujos paplitę Argentinoje, Brazilijoje, Pakistane, Italijoje, Indijoje, Vokietijoje. Gamtinės dujos intensyviai naudojamos ir namų ūkyje: valgio gamybai, šildymui, šaldymui.

Gamtinės dujos naudojamos trąšų gamyboje. Tam taikomas Haberio procesas, kai metanas reaguoja su vandens garais. Proceso metu išsiskiria anglies dvideginis ir vandenilis. Vandeniliui sureagavus su azotu (paimtu iš atmosferos) pasigamina amoniakas, kuris ir naudojamas azoto trąšoms gaminti.

Gamtinės dujos naudojamos kaip pigus energijos šaltinis įvairiose kitose pramonės šakose.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvoje daugiausia gamtinių dujų randama pelkių, ežerų, senvagių dumblingose nuosėdose, durpynuose. Vakarų Lietuvoje gamtinės dujos išgaunamos kartu su nafta ir sudeginamos. Vartojimui skirtas gamtinės dujas šiuo metu Lietuva importuoja tik iš Rusijos. Didžiausia Lietuvoje įmonė, užsiimanti gamtinių dujų importu, perdavimu, paskirstymu, tiekimu, dujų rinkos plėtra, paslaugų, susijusių su gamtinių dujų naudojimu, teikimu yra AB Lietuvos dujos. Siekiant diversifikuoti gamtinių dujų tiekimą ir nebepriklausyti nuo vienintelio išorinio dujų tiekėjo iki 2014 m. planuojama Klaipėdoje įrengti suskystintų gamtinių dujų terminalą.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Gamtinės dujos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 392 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]