Georg Friedrich Händel

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Georgas Frydrichas Hendelis

Hendelis
Biografija
Pilnas vardas Georg Friedrich Händel
Gimė 1685 m. vasario 23 d.
Banner of the Holy Roman Emperor (after 1400).svg Halė, Šventoji Romos imperija
Mirė 1759 m. balandžio 14 d. (74 metai)
Union flag 1606 (Kings Colors).svg Londonas, Anglija
Žanrai klasikinė muzika (barokas)
Veikla kompozitorius
Instrumentai vargonai, klavesinas, smuikas
Aktyvumo metai 1702-1758

Georgas Frydrichas Hendelis (Georg Friedrich Händel; 1685 m. vasario 23 d. – 1759 m. balandžio 14 d.) – šalia J. S. Bacho, yra žymiausias Baroko pirmosios pusės kompozitorius. Jis apibendrino savo pirmtakų pasiekimus ir paliko daug kūrinių, kurie iki šiol neprarado savo meninės vertės.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

F. Hendelis gimė Halės mieste Vokietijos šiaurėje, kirpėjo – chirurgo šeimoje. Dar būdamas visai mažas, jis pradėjo groti klavesinu, smuiku, vargonais, o būdamas 11 metų parašė pirmuosius kūrinius.

Būdamas aštuoniolikos, buvo paskirtas katedros vargonininku, tačiau galimybė tapti bažnyčios muziku jo neviliojo. Devyniolikos jis išvyko į Hamburgą, to meto vokiečių operos centrą. Ten griežė smuiku operos teatro orkestre, tapo orkestro dirigentu. Hamburge sukūrė savo pirmąją operą („Almira“). Susižavėjęs šiuo muzikos žanru Hendelis išvyko į operos tėvynę Italiją, kur toliau mokėsi, bendravo su žymiausiais to meto italų operos kūrėjais. Čia jis sukūrė keletą operų ir kantatų, kurias pastatė Florencijos, Venecijos, Neapolio teatrai.

Ilgas G. F. Hendelio gyvenimo ir kūrybos laikotarpis susijęs su Londonu. Pirmoji čia pastatyta kompozitoriaus opera „Rinaldas“ (1711 m.) nustelbė kitų autorių kūrinius ir turėjo nepaprastą pasisekimą. G. F. Hendelis tapo Karaliaus Rūmų kompozitoriumi, o vėliau ėmė vadovauti operos teatrui. Atrodė, kad jo laukė puiki ateitis, turtas, šlovė, tačiau netrukus viskas pasikeitė. Vėliau itališka opera Anglijoje tapo nepopuliari. Pasigirdo balsai, kritikuojantys G. F. Hendelio rašomas „rimtąsias“ operas (opera seria), kurių puikios melodijos negalėjo atsverti dramaturgijos trūkumų. Kompozitoriui teko konkuruoti su kitais, iš užsienio kviečiamais muzikantais ir kovoti su dainininkų užgaidomis (jie mėgdavo „pagražinti“ arijas ir atlikdavo jas ne taip, kaip norėjo kompozitorius).

Didelį smūgį jam sudavė 1728 metais pastatyta „Elgetų opera“, kurioje buvo šaipomasi iš aristokratiškos muzikos, Karališkosios operos ir paties G. F. Hendelio. Teatrą teko uždaryti, tačiau kompozitorius nenusiminė: nuvykęs į Italiją, jis subūrė naują trupę ir vėl bandė „šturmuoti“ Londoną. Deja, jo laukė dar didesnė nesėkmė, o po kelerių metų bankrutavo ir trečiasis G. F. Hendelio organizuotas operos teatras. Laimei, kompozitorius pasižymėjo neišsenkančia energija ir net tada nesudėjo rankų.

Vieną po kitos jis kūrė didingas oratorijas, kurios sulaukė didžiulio pasisekimo. Šalia oratorijų rašė ir kitus kūrinius, grojo vargonais, dirigavo. Aplankęs gimtąjį miestą, jis grįžo į Angliją ir ten gyveno iki mirties. 1759 metais balandžio 14 d. grodamas „Messiah“ koncerte, G. F. Hendelis nualpo ir tą pačią dieną mirė. G. F. Hendelis palaidotas West Minsteryje, kartu su įžymiausiais anglų valstybės veikėjais, mokslininkais. Nepaisydami vokiškos kilmės, anglai jį laiko savo nacionaliniu kompozitoriumi.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindiniai G. F. Hendelio kūrybos bruožai – humanizmas, nuoširdumas, paprastumas. Hendelis kūrė baroko stiliaus, dažniausiai polifoninę muziką, savo kūryboje sėkmingai sujungė vokiečių, italų, anglų ir prancūzų muzikos tradicijas. Ištobulino sceninę muziką – kūrė operas, o jo sukurtos oratorijos buvo sukurtos pagal istorijas iš Šventojo Rašto. Iš instrumentinių kūrinių labiausiai išpopuliarėjo koncertai orkestrui ir pora siuitų.

Oratorijos[taisyti | redaguoti kodą]

Hendelis mėgo didelės apimties kūrinius, todėl jo kūryboje reikšmingiausią vietą užima oratorijos. Jis sukūrė 32 oratorijas. Iš jų žymiausios: „Izraelis Egipte“, „Mesijas“, „Samsonas“, „Judas Makabėjus“. Jos parašytos bibliniais tekstais. G. F. Hendeliui nerūpi meilės intriga (ką matome operose), jis vaizduoja ne atskirų veikėjų išgyvenimus, o liaudį ir jos kovas su priešais. Dėl to labai svarbus vaidmuo tenka chorams, o pačias oratorijas galima palyginti su didingais, iš akmens ar granito iškaltais paminklais.

Oratorija „Prisikėlimas“ (it. La resurrezione). Pirmą kartą atliktas 1708 m. šv. velykų sekmadienį Romoje, šis veikalas iki mūsų dienų išlieka vienas gražiausių ir subtiliausių baroko muzikos perlų. Dviejų dalių oratorija nukelia klausytoją į antrąją naktį po Jėzaus Kristaus nukryžiavimo, jos iškalbingoje tekstinėje ir muzikinėje dramaturgijoje susipina spalvingi personažai – dangaus, pragaro ir žemės gyventojai, kurie, vedami talentingojo Hendelio ir libretisto Karlo Sigismondo Kapėčė rankos, pasakoja ne tik biblinę istoriją, bet prabyla ir apie esminius žmonijos, gėrio ir blogio, būties klausimus. Tačiau bene labiausiai žavi muzika, leidžianti klausytojams pajusti tikrąjį baroko skonį: dailiai ornamentuota, padedanti maksimaliai atsiskleisti solistų balsams ir orkestro tembrams, vienodai jautriai išreiškianti tiek šviesų barokišką džiaugsmą, tiek sielvartą.

Oratorija „Mesijas“ – viena didingiausių šio žanro G. F. Hendelio kūrinių, parašyta vos per tris savaites. Joje atkuriama Kristaus gyvenimo istorija, paimta iš Evangelijos: I dalia – Kristaus gimimas ir vaikystė, II ir III – Jo darbai ir šlovė.

Kūrinys skirtas chorui, orkestrui ir keturiems solistams. Tai muzikinė drama, sprendžianti Dievo – žmogaus gyvenimo problemą. Ji primena didvyrio žuvimą herojinėse tragedijose: didvyrio pasiaukojanti mirtis atneša žmonėms, tautai laisvę ir išganymą.



Vikiteka