Johann Sebastian Bach

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie J. S. Bacho sūnų skaitykite Karlas Filipas Emanuelis Bachas
Johann Sebastian Bach

Bachas
Biografija
Pilnas vardas Johann Sebastian Bach
Gimė 1685 m. kovo 21 d.
Leipcigas, Vokietija
Mirė 1750 m. liepos 28 d. (65 metai)
Leipcigas, Vokietija
Žanrai klasikinė muzika
Veikla kompozitorius, atlikėjas, pedagogas
Instrumentai vargonai, klavesinas, smuikas
Aktyvumo metai 1710-1750

Johanas Sebastianas Bachas (vok. Johann Sebastian Bach; 1685 m. kovo 21 d. Eizenachas, Saksonija-Eizenachas – 1750 m. liepos 28 d. Leipcigas, Saksonija) – vokiečių baroko epochos kompozitorius ir vargonininkas, veikęs daugelį vėlesnių Europinės mokyklos muzikantų ir kompozitorių.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Johanas Ambrozijus Bachas – Johano Sebastiano tėvas

Johanas Sebastianas Bachas gimė 1685 metų kovo 21 dieną mažame Tiuringijos miestelyje, Eisenache. Visi Bachų giminės atstovai buvo nepaprastai muzikalūs. Daugelis jų buvo miestelių muzikantai, muzikos mokytojai – kantoriai, ar bažnyčių vargonininkai. Muzikantų, turinčių Bacho pavardę buvo tiek daug, kad ji tapo muzikanto sinonimu. Ryškiais gabumais muzikai nuo pat vaikystės pasižymėjo ir Johanas Sebastianas. Jo tėvas miestelio kapeloje grojo smuiku ir altu. Kai berniukui buvo 10 metų, staiga vienas po kito mirė abu jo tėvai. Johano auklėjimu ėmė rūpintis vyresnysis brolis Johanas Kristupas (16711721), Ordrufo vargonininkas. Jis buvo ir pirmasis Johano Sebastiano muzikos mokytojas. Mažasis Johanas buvo labai darbštus. Nepasitenkinęs gaunamomis žiniomis, jis uoliai mokėsi pats. Daug skaitė, grojo, domėjosi nežinomais muzikos kūriniais. Būdamas 15-kos metų, Bachas pradėjo gyventi savarankiškai. Mokydamasis Liuneburgo licėjuje, jis dainavo chore, labai domėjosi licėjaus biblioteka, susipažinęs su žymiu to meto vargonininku ir kompozitoriumi G. Bomu, Bachas sužinojo daug kūrybos paslapčių.

Vietos, kuriose gyveno Johanas Sebastianas Bachas

Baigęs Liuneburgo licėjų, jis pradėjo dirbti. Bachas gyveno daugelyje Vokietijos miestų, ten, kur gaudavo geresnį darbą, rašė muziką tiems instrumentams, kurie buvo prieinami. Taip gimė daug kūrinių, rašytų hercogo kapelai, pamaldoms bažnyčiose, paūgėjusiems savo vaikams mokyti. Tai muzika smuikui, klavesinui, orkestrui, vargonams.

1707 metais vedė Mariją Barbarą Bach, savo antros eilės pusseserę, su kuria susilaukė 7 vaikų, iš kurių 4 išgyveno iki pilnametystės.

Mirus pirmajai kompozitoriaus žmonai Marijai – Barbarai, jis persikėlė gyventi į Leipcigą. Šiame mieste Bachas dirbo šv. Tomo bažnyčios kantoriumi iki pat gyvenimo pabaigos. Tapti šios bažnyčios kantoriumi buvo didelė garbė kiekvienam to meto muzikantui. Leipcige Bachas vedė antrąkart. Jo žmona Anna – Magdelena tapo ištikimu gyvenimo draugu, sugebėjusiu paremti sunkiomis valandomis. Didžiąją dalį šiame mieste parašytų kūrinių kompozitorius skyrė pamaldoms šv. Tomo bažnyčioje. Gyvenimo pabaigoje Bachas apako ir 1750 metais mirė.

Visą gyvenimą J. S. Bachas buvo garsus atlikėjas, su kuriuo nedrįsdavo galynėtis net didžiausi to meto virtuozai. Tačiau jo muzikos genialumą tais laikais mažai kas suprato. Kompozitoriui mirus, kūriniais niekas nesirūpino, todėl daug jų dingo. Tik praslinkus 100 metų po didžiojo polifonisto mirties, buvo atlikta jo „Mato pasija“, sukėlusios didelį susidomėjimą Bacho kūryba. Buvo surasti dar nepražuvę kūriniai, ir kompozitoriaus muzika ėmė skambėti koncertų salėse, atskleisdama taurų žmogaus vidinį pasaulį.

Kūryba[taisyti | redaguoti kodą]

J. S. Bacho muzika tapo baroko epochos simboliu: ji ryškiausiai atspindėjo laikmečio dvasią su barokui būdingomis muzikos intonacijomis. J. S. Bacho kūryba pasižymi rimtimi ir didybe.

J. S. Bacho gyvenimo metu vargonai buvo labai populiarus ir mėgiamas instrumentas. Muzika vargonams tapo visos Bacho kūrybos pagrindu. Svarbią kompozitoriaus vargonų muzikos dalį sudaro choralų išdailos. Šie kūriniai kitaip vadinami choraliniais preliudais arba tiesiog choralais. Tai protestantiškų giesmių melodijos, kurias kompozitorius apipindavo savo sugalvotais profesionaliais balsais. Ši muzika dvelkia rimtimi, skatina susimąstyti, susikaupti, nes tokios nuotaikos paprastai yra religinės giesmės tekste. Svarbiausias dėmesys šiose išdailose skiriamas pačiai choralo melodijai.

Bacho laikais muzikantų tarpe klestėjo improvizacijos menas, net būdavo rengiamos geriausių improvizuotojų varžytuvės. Improvizacija vadinama kūryba tiesiog prie instrumento, kurios paprastai niekas neužrašinėdavo. Improvizuodavo bažnyčių vargonininkai prieš pamaldas, improvizuodavo miestų muzikantai prieš pradedami dainuoti. Vėliau šias improvizacijas imta užrašinėti. Taip gimė nauji žanrai muzikoje, vadinami preliudais, tokatomis, fantazijomis. Bacho choraliniai preliudai – taip pat improvizacijos, tik sukurtos choralo tema. Preliudai, tokatos, fantazijos būna labai įvairios. Labiausiai išplėtotos, turtingiausios yra fantazijos. Tokatos paprastai ryškios savo gyvumu ir „motorine“ ritmika. Preliudų muzikos kalba šiek tiek kuklesnė. Daugelyje Bacho preliudų gausiai naudojamos imitacijos. Fuga vadinamas sudėtingas muzikos kūrinys. Tai 2, 3, 4, 5 ar net 6 balsų polifonija, komponuojama pagal griežtas taisykles. Fuga bendrais bruožais primena imitaciją. Ji taip pat turi trumputę melodiją – temą, kurią pakartoja kiekvienas vėliau įstojęs balsas. Bachas fugą dažniausiai pradeda preliudu, tokata arba fantazija. Tai tarsi įžanga į fugą, kuri paruošia nuotaiką muzikos, skambėsiančios vėliau. Tokia dviejų dalių kompozicija vadinama ciklu. Vienu populiariausių vargonų muzikos kūrinių tapo Bacho tokata ir fuga d – moll. Šiame cikle tokata ir fuga skamba be pertraukos. Fugos tema nepastebimai išauga iš energingos ir veržlios tokatos.

Vokalinė instrumentinė muzika[taisyti | redaguoti kodą]

Baroko epochoje jau buvo svarbiausi vokalinės instrumentinės muzikos žanrai – oratorija, kantata, mišios. Daug šių žanrų muzikos parašė ir Bachas. Didžiausią kompozitoriaus kūrinių dalį sudaro religinės ir pasaulietinės kantatos. Jų išliko apie 200. Tai tik maža tų kūrinių dalis, nes kompozitorius, dirbdamas šv. Tomo bažnyčios kantoriumi, kiekvieno sekmadienio pamaldoms turėdavo parašyti po naują kantatą. Iš pasaulietinių kantatų tarpo populiariausiomis tapo „Valstiečių kantata“ ir „Kavos kantata“. Tai gyva muzika, kupina šmaikštaus liaudiško linksmumo. Jos muzikos kalba labai paprasta, melodijos artimos liaudies dainoms. Didžiausios apimties Bacho kūriniai yra Mišios h – moll ir pasijos. Pasija vadinamas panašus į oratoriją kūrinys, perteikiantis evangelijos siužetus apie Kristaus kančią. Ryškiausia Bacho kūryboje yra „Mato pasija“. Šis kūrinys sudarytas net iš 78 numerių. Tai arijos, rečytatyvai, choralai, orkestro numeriai. Svarbiausias vaidmuo tenka chorui. Labai vertingas, kupinas gilių minčių kūrinys yra J. S. Bacho Mišios h – moll. skirtingai nuo pasijų, mišios neturi siužeto. Mišios – tai malda. Joje labai nedaug žodžių. Tačiau nuolat kartojami išgiedant kiekvieną raidę, tie žodžiai verčia įsigilinti į juos ir pajusti prasmę. Bacho mišias sudaro tradicinės 5 dalys: „Kyrie“, „Gloria“, „Credo“, „Sanctus – Benedictus“, „Agnus Dei“. Kompozitorius kiekvieną mišių dalį praplečia, įterpdamas papildomus numerius – duetus, arijas, orkestro epizodus. Todėl Bacho mišias sudaro 24 numeriai. Svarbiausias vaidmuo tenka chorui.

Muzika klavyrui[taisyti | redaguoti kodą]

Bacho rankraštis, Sonata g-moll smuikui

Tuo metu, kai gyveno ir kūrė Bachas, fortepijono, kokį įpratę matyti dabar nebuvo, tačiau Silbermanas jau kūrė piano-fort’us, kuriuos Bachas kritikavo. Įvairiausių konstrukcijų klavišiniai instrumentai – klavyrai, buvo mėgiami ir Vokietijoje. Jie puošdavo didikų rūmų sales, jais grodavo turtingesni miestelėnai. Nemažai muzikos klavyrui parašė ir Bachas. Šiuo instrumentu kompozitorius grodavo tuomet, kai neturėdavo po ranka vargonų. Didžioji dalis kūrinių, parašytų klavyrui, būdavo skiriami savo vaikų ir mokinių mokymui, susipažinimui su polifonijos paslaptimis. Daug tokių kūrinėlių sudėta į „Annos Magdelenos Bach sąsiuvinį“. Mokymuisi buvo parašytos ir invencijos. Žodis „invencija“ reiškia „žaidimas“. Tai nedidelės apimties polifoniniai kūriniai, kuriuose skirtingi balsai nuolat imituoja tą pačią temą. Bachas parašė 15 dvibalsių ir 15 tribalsių invencijų. Štai, pavyzdžiui, dvibalse invencija C – dur, kurią pradeda viršutinis balsas. Ši tema ryški įsibėgėjančio ritmo figūra, kuri „išmeta“ į viršų aukščiausiąjį temos garsą SOL. Invencijos temą klausa lengvai pagauna ir įsimena, todėl nesunkiai atpažįsta tolesnėje muzikos tėkmėje. Dvibalsė invencija F – dur yra taip pat imitacinės polifonijos kūrinys. Jos tema – linksmai į viršų šokuojantys tonikos trigarsio garsai. Jie, pasiekę melodijos viršūnę, tarsi kamuoliukas nusirita žemyn. Tema netrukus suskamba vėliau įstojusiame antrame balse. Gyva ir žaisminga melodija, girdima tai viename, tai kitame balse, išauga į tobulą polifonijos kūrinėlį.

Siuitos klavyrui[taisyti | redaguoti kodą]

Baroko epochoje siuitos žanras buvo labai populiarus. Todėl ir Bachas jam skyrė dalelę savo dėmesio. Skirtingai nuo jau pažįstamų kompozitoriaus kūrinių, siuitos yra homofoninė muzika. Joje ryškiai išskiriama melodija, kuriai kiti balsai tik pritaria. Tačiau ir šiuose kūriniuose jaučiama polifonijos meistro ranka. Bacho siuitų šokiai praturtinami polifoninės muzikos detalėmis. Vienur prie pagrindinės melodijos prisijungia antras balsas, kitur pasigirsta pobalsiai, išnyrantys iš akompanimento. Bacho siuitos sudarytos iš keturių jau pažįstamų šokių, tarp kurių įterpiami kiti populiarūs šokiai.

Alemanda. Tai iškilmingas, ramus vokiečių šokis. Jam būdingas lygus ritmas, dažniausiai keturių ketvirtinių metras. Kurantė. Sekant kontrasto principu – tai gyvo tempo šokis, atkeliavęs iš Prancūzijos. Jam būdingas trijų ketvirtinių metras. Žiga. Šis anglų jūreivių šokis dažniausiai baigdavo senovinę šokių siuitą. Tai gyvas ir greitas, smulkaus ritmo šokis. J. S. Bachas parašė 6 „Prancūziškas siuitas“ ir 6 „Angliškas siuitas“. Šie pavadinimai nėra susiję su kuriais nors kompozitoriaus gyvenimo momentais. Tik „Prancūziškos siuitos“ yra šiek tiek paprastesnės už „Angliškąsias siuitas“.

Kiti muzikos žanrai[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulietinė ir religinė muzika, su kuria susipažinome, nėra visa didžiojo vokiečių kompozitoriaus kūryba. Bachas parašė nemažai muzikos orkestrui ir atskiriems muzikos instrumentams. Tai „Brandenburgo koncertai“ orkestrui, koncertai klavyrui, smuikui ir kitiems instrumentams su orkestru, daugybė kitos muzikos, parašytos klavyrui, vargonams. J. S. Bachas užbaigė polifonijos klestėjimo epochą.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Johann Sebastian Bach – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka Vikicitatos