Vabalninkas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Vabalninkas
   Vabalninkas COA.gif   
Vabalninko centras.JPG

Vabalninkas
55°58′50″N 24°44′50″E / 55.98056°N 24.74722°E / 55.98056; 24.74722 (Vabalninkas)Koordinatės: 55°58′50″N 24°44′50″E / 55.98056°N 24.74722°E / 55.98056; 24.74722 (Vabalninkas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Panevėžio apskritis Panevėžio apskritis
Savivaldybė: Biržų rajono savivaldybė
Gyventojų (2017): 933
Pašto kodas: LT-41033
Commons-logo.svg Vikiteka: VabalninkasVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Vabalniñkas
Kilmininkas: Vabalniñko
Naudininkas: Vabalniñkui
Galininkas: Vabalniñką
Įnagininkas: Vabalninkù
Vietininkas: Vabalninkè

Vabalninkas – miestas Biržų rajone, 26 km į pietus nuo Biržų, Mūšos-Nemunėlio žemumoje. Šiauriniu pakraščiu teka Vabala, kuri Vakaruose įteka į Tatulą, į vakarus nuo miesto prie kelio link Panevėžio žaliuoja Vabalninko šilas. Seniūnijos ir seniūnaitijos centras.

Stovi Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1817 m.; su varpine), yra Balio Sruogos vidurinė mokykla, biblioteka (nuo 1937 m.; su muziejumi), krašto muziejus (įkurtas 1995 m., nuo 2005 m. Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus filialas), paštas. Miestelio centre stovi skulptoriaus skulptūra „Svajonė“ (autorius Rytas Belevičius, įvaizdžiu pasirinktas biblinis karalius Dovydas), centrinėje aikštėje pastatytas medinis stulpas su išraižytais Vabalninko valsčiuje gimusio poeto Jono Strielkūno eilėraščio žodžiais, stovi paminklinis akmuo pokario rezistencijos kovų dalyviams. Yra žydų kapinės.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vabalninkas (Wobolniki) pavaizduotas 1706 m. Frederik de Wit-Pieter Mortier Livonijos ir Kuršo žemėlapyje

Į pietus nuo miesto, prie Musės upelio yra V–XII a. senkapis, vadinamas Milžinkapiais, tyrinėtas 1975 m. [3]

Vabalninko kaimas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1554 m., Vabalninko dvaras – 1555 m. 1593 m. Varšuvos seimas pavedė Vabalninką karaliaus Žygimanto III žmonai Onai Austrei. 1617 m. pastatyta pirmoji medinė Vabalninko bažnyčia. LDK pakanclerio Jeronimo Valavičiaus rūpesčiu įkurta Vabalninko katalikų parapija, prie jos įkurta mokykla. Nuo 1618 m. Vabalninkas vadinamas miesteliu, 1619 m. Vabalninkui suteikta privilegija rengti turgų.

1625 m. Vabalninką paėmė švedai, miestelis nukentėjo nuo maro epidemijos. 1639 m. istorijos šaltiniuose paminėta Vabalninko parapijos mokykla. 1644 m. Vabalninko miestelėnams leista patiems daryti ir pardavinėti naminį alų. 1667 m. Vabalninkui pakartotinai patvirtinta teisė turėti turgų. Nuo XVII a. gyveno daug žydų, buvo sinagoga.

1696 m. sudegė pirmoji medinė Vabalninko bažnyčia, o 1698 m. ir visą Vabalninką ištiko pirmasis istorijos šaltiniuose minimas gaisras. 1714 m. Vabalninke pastatyta nauja medinė bažnyčia, ją vizitavęs kanauninkas Ancuta savo pranešime rašo, kad Vabalninke mokykla dar yra ir mokytojas, bet visai nebėra vaikų, nors mokytojas algą tebegauna. 1729 m. Vabalninką ištiko antrasis istorijos šaltiniuose minimas gaisras, kurio metu sudegė ir bažnyčia. 1734 m. Vabalninke pastatyta nauja medinė bažnyčia.

1775 m. Vabalninkui pripažintos Magdeburgo teisės, jis vadinamas laisvuoju miestu. Bet 1776 m. Magdeburgo teisės Lietuvoje buvo paliktos tik Vilniui, Kaunui ir Trakams, jų neteko ir Vabalninkas. 1789 m. istorijos šaltiniuose Vabalninkas vėl vadinamas laisvuoju miestu. 1777 m. Vabalninke pastatyta nauja parapijos mokykla, joje mokėsi 10 bajorų ir 30 ūkininkų bei miestelėnų vaikų. 1792 m. balandžio 26 d. Ldk Stanislovas Augustas Poniatovskis Vabalninkui pakartotinai suteikė miesto teises ir patvirtino herbą.

1818 m. pašventinta naujoji bažnyčia, prie Vabalninko mokyklos įsteigta biblioteka, turėjusi 124 knygas. 1815 m. lapkričio 22 d. Vabalninke, grįždamas iš Prancūzijos lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. 1825 m. Vabalninką ištiko trečiasis istorijos šaltiniuose paminėtas gaisras.

Medinis stulpas su poeto J. Strielkūno žodžiais Vabalninko centre
R. Belevičiaus skulptūra „Svajonė“ Vabalninko centre

1831 m. kovo 23-25 d. norą dalyvauti 1831 m. sukilime pareiškė 244 Vabalninko parapijos valstiečiai. 1834 m. Vabalninką ištiko ketvirtasis istorijos šaltiniuose paminėtas gaisras. 1851 m. įsteigta valdinė Vabalninko pradinė mokykla. 1860 m. Vabalninke surašyta bažnyčia, mokykla, 2 sinagogos, 2 špitolės seneliams, alaus bravoras, malūnas, 7 krautuvės, valsčiaus įstaiga ir antstolio raštinė. 1869 m. rugsėjo 25 d. Dorpato universiteto auklėtinis provizorius Vasilijus Bodendorfas Vabalninke atidarė vaistinę.

1875 m. įsteigta Vabalninko miestelėnų taryba, 1879 m. įsteigtas taupomasis skolinamasis bankelis. 1883 m. Vabalninke įsteigtas paštas, bet tais pat metais Vabalninką ištiko penktasis, o 1884 m. ir šeštasis istorijos šaltiniuose paminėtas gaisras. 1890 m. Vabalninke įkurtas choras (vadovas Juozas Naujalis), o bažnyčioje pastatyti vargonai (meistras Juozapas Radavičius). 1892 m. Vabalninke įsteigta valsčiaus ligoninė. 1903 m. įsteigtas telegrafas.

1905 m. rugpjūčio 9 d. Vabalninke įvyko demonstracija prieš caro valdžią, rugpjūčio 15 d. Vabalninko žmonės sunaikino degtinės sandėlį, o rugpjūčio 28 d. įvyko gyventojų susirėmimas su caro policija. 1905 m. spalio 12 d. Vabalninko žmonės pašalino carinę vietos valdžią. Tik 1906 m. sausio mėnesį į Vabalninką atkurti seną tvarką atvyko caro dragūnų būrys.

1907 m. Vabalninko mokyklai paskirtas pirmasis mokytojas lietuvis. 1907 m. įkurtas vienas pirmųjų valstiečių galvijų kontrolės ratelis. 1908 m. Vabalninke įsteigta valdinė mergaičių pradinė mokykla, įkurtas Lietuvos katalikių moterų draugijos skyrius. [4] Pirmojo pasaulinio karo metais didžioji miestelio dalis vėl sudegė. 1950 m. suteiktos miesto teisės. m. patvirtintas naujasis Vabalninko herbas ir vėliava.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1554 m. Upytės valsčius  ?
~1772 m. Vabalninko valsčius Upytės apskritis Trakų vaivadija
18001915 m.  ?  ? Kauno gubernija
19191922 m.  ? Biržų-Pasvalio apskritis
1922–1924 m. Vabalninko valsčiaus centras
1924–1950 m. Biržų apskritis
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas Vabalninko rajono centras Šiaulių sritis
1953–1959 m.
1959–1963 m. Biržų rajonas
1963–1995 m. rajoninio pavaldumo miestas, Vabalninko apylinkės centras
nuo 1995 m. Vabalninko seniūnijos centras Biržų rajono savivaldybė Panevėžio apskritis


Ūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1860 m. Vabalninke buvo 3 odos dirbtuvės, alaus bravoras, malūnas, 7 krautuvės. Tarpukariu įsteigta pieninė, 19321942 m. Vabalninko Pieno perdirbimo bendrovė, 19471969 m. Vabalninko sviesto gamykla. 1948 m. įkurta žemės ūkio mokykla, nuo 1955 m. Vabalninko tarybinis ūkis-technikumas, nuo 1991 m.- žemės ūkio mokykla, nuo 2011 m. - Biržų technologijų ir verslo mokymo centro Vabalninko skyrius. 19441948 m. veikė valstybinis malūnas, 19511956 m. artelė „Spartuolis“, 1956–1960 m. Vabalninko TSO „Spartuolis“. 19451996 m. veikė Vabalninko vartotojų kooperatyvas, 19501954 m. Vabalninko rajono Vabalninko linų paruošų skyrius. Sovietmečiu veikė „Lelijos“ gamybinio susivienijimo siuvimo cechas.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto pavadinimas yra upėvardinės kilmės (nuo Vabalos upės) su priesaga ir galūne -ninkas. Dar iki XX a. tarpukario gyvavo pavadinimo lytis Vabalninkai.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bendruomenės namai
Viena iš gatvių
Profesinė mokykla
P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1858 m. ir 2011 m.
1858 m.[2] 1860 m. 1897 m.sur.[5] 1970 m.sur. 1976 m.[6] 1979 m.sur. 1989 m.sur. 2001 m.sur.
1 178 1 200 2 333 2 070 1 700 2 205 1 905 1 328
2011 m.sur. - - - - - - -
1 057 - - - - - - -


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 1 057 žmonės: [7]

  • Lietuviai – 97,35% (1029)
  • Rusai – 1,32% (14)
  • Kiti – 1,32% (14)

2001 m. gyveno 1 328 žmonės: [8]

  • Lietuviai – 97,82% (1299)
  • Rusai – 1,2% (16)
  • Kiti – 0,98% (13)

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vabalninke gimė:

Vabalninke gyveno:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Вобальники. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6А (12) : Винословие — Волан. С.-Петербургъ, 1892., 697 psl. (rus.)
  2. 2,0 2,1 Вобольники. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 1 (Аа — Гямъ-маликъ). СПб, 1862, 497 psl. (rus.)
  3. Emilis Trečiokas. Biržų rajonas. - Vilnius: Mintis, 1985.
  4. Emilis Jokūbas Trečiokas. Biržų kalendorius.
  5. Первая всеобщая перепись населения Российской империи 1897 г.rus. '90 psl
  6. Vabalninkas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 402 psl.
  7. 2011 m. surašymo duomenys
  8. 2001 m. surašymo duomenys

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]