Paprastoji voverė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sciurus vulgaris
Paprastoji voverė (Sciurus vulgaris) Diuseldorfo Hofgarteno sode (Vokietija)
Paprastoji voverė (Sciurus vulgaris)
Diuseldorfo Hofgarteno sode (Vokietija)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Amniotai
(Wikispecies-logo.svg Amniota)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)
Būrys: Graužikai
(Wikispecies-logo.svg Rodentia)
Šeima: Voveriniai
(Wikispecies-logo.svg Sciuridae)
Pošeimis: Tikrosios voverės
(Wikispecies-logo.svg Sciurinae)
Gentis: Voverės
(Wikispecies-logo.svg Sciurus)
Rūšis: Paprastoji voverė
(Wikispecies-logo.svg Sciurus vulgaris)
Binomas
Sciurus vulgaris
Linnaeus, 1758
Paprastosios voverės paplitimas
Paprastosios voverės paplitimo arealas

Paprastoji voverė, arba voverė (lot. Sciurus vulgaris) – voverinių (Sciuridae) šeimos graužikas. Pagal 1971 metų studijas, buvo išskirta 16 porūšių. Dabar oficialiai išskiriami 23 porūšiai.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastųjų voverių patinai ir patelės vienodo kūno dydžio. Jų kūno ilgis 19-28 cm, uodega 15-20 cm, kūno svoris 200–480 g.

Galva plati, trumpa. Ausys, palenktos į priekį, siekia akis. Jų viršūnėse styro ilgų plaukų šepetukas. Kailiukas vasarą ryškiai rudas, rusvas, trumpas ir minkštas, žiemą pilkšvas ir tankesnis. Dantų 22.

Paprastoji voverė
Paprastoji voverė žiemą (Helsinkis, Suomija)
Dviejų savaičių voveriukas

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastųjų voverių natūralus išplitimo arealas labai platus – gyvena beveik visoje Europoje (išskyrus stepes) kur auga spygliuočių ir lapuočių miškai, Mažosios Azijos šiaurinėje dalyje gana siauru ruožu palei Juodąją jūrą bei šiaurinėje Azijoje (išskyrus tundrą palei Arkties vandenyną) nuo Uralo iki Japonijos Hokaido salos.

Gyvenimo būdas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastosios voverės daugiausiai gyvena spygliuočių miškuose, tačiau kartais įsikuria ir mišriuose ar lapuočių miškuose. Pastaruoju metu vis dažniau sutinkamos miestų soduose ar parkuose. Paprastosios voverės visai nebaikščios, kartais net ėda iš žmogaus rankų. Tačiau voverės gyvenančios miškuose žmonių neprisileidžia. Voverių labai stiprios užpakalinės letenėlės, todėl jos puikiai laipioja medžiais. Individai laikosi pavieniui visada išskyrus poravimosi metą, bei labai šaltas žiemas, kai keliese tūno susiglaudusios lizde. Lizdą paprastosios voverės stato iš plonų medžio šakelių ir lapų. Lizdas apvalus, turi dvi angas šonuose. Vidus išklotas minkštais augalais. Kartais voverės nesuka lizdo, tuomet jos gyvena medžių drevėse.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastosios voverės visą dieną ieško maisto. Pusę suėda iškart, kitą užkapsto slėptuvėse. Taip jos ruošia žiemos atsargas. Paprastosios voverės maitinasi labai panašiu maistu kaip ir pilkosios voverės, todėl dažnai dėl maisto tenka konkuruoti. Dėl to Didžiojoje Britanijoje labai sumažėjo paprastųjų voverių. Kai ėda, paprastosios voverės tupi ant užpakalinių letenų, o maistą (pvz., kankorėžį) laiko priekinėmis letenomis. Sukdamos kankorėžį jos nugraužia žvynelius ir suėda sėklas. Voverės taip pat ėda žiedus, ūglius, vabzdžius, grybus, riešutus, erškėtuoges. Gilių beveik neėda.

Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastosios voverės patelė per metus gali išvesti dvi vadas. Vienoje vadoje būna 2-4 jaunikliai. Poravimosi sezonas yra nuo gruodžio iki liepos. Patelė išsirenka vieną partnerį ir poruojasi tik su juo. Apvaisinta patelė aukštai medyje iš šakelių susisuka rutulio formos lizdą su dviem angomis šonuose. Lizdas būna išklojamas pūkais ir samanomis. Vos gimę jaunikliai būna akli ir pliki, pirmą kartą akis atmerkia būdami 3 savaičių. Pirmą kartą voveriukai iš lizdo išlipa būdami 7 savaičių. Lytinės brandos gyvūnai sulaukia būdami 11 mėnesių.

Gyvenimo trukmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paprastosios voverės išgyvenusios pirmąją žiemą išgyvena 3 metus. Pavienės gali išgyventi ir iki 7 metų, o laikomos nelaisvėje iki 10 metų. Jų išgyvenimas priklauso nuo jų maisto gausumo rudenį ir žiemos metu. Vidutiniškai, pirmosios žiemos neišgyvena apie 75–85% jauniklių.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Išorinės nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]