Linkuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Linkuva
   Linkuva COA.gif   
Linkuvos baznycia su tvora.jpg
Linkuvos bažnyčia 2003 m.
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Šiaulių apskritis Šiaulių apskritis
Savivaldybė Pakruojo rajono savivaldybė Pakruojo rajono savivaldybė
Gyventojų (2022) 1 275
Plotas 2,63 km²
Tankumas (2022) 485 žm./km²
Pašto kodas LT-83046
Commons-logo.svg Vikiteka Linkuva
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Lin­kuvà
Kilmininkas: Linkuvõs
Naudininkas: Liñkuvai
Galininkas: Liñkuvą
Įnagininkas: Liñkuva
Vietininkas: Lin­kuvojè

lenk. Linków, rus. Линковъ[1]

Linkuva – miestas Pakruojo rajono savivaldybėje, 15 km į šiaurės rytus nuo Pakruojo, prie krašto kelių  151  PakruojisLinkuva ,  211  LinkuvaŽeimelis  ir  152  JoniškisLinkuva  sankryžos. Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Parko). Urbanistikos paminklas, vienas seniausių Lietuvos Žiemgalos miestelių. Labai vertinga miestelio aikštė, iš kurios išeina spinduliais septynios gatvės.

Veikia Linkuvos gimnazija, Linkuvos specialioji mokykla, lopšelis-darželis, socialinių paslaugų, vaikų ir jaunimo užimtumo centrai, pensionas, kultūros namai, ambulatorija.

Kasmet liepos 16 d. vyksta Marijos Škaplierinės atlaidai (vietinių vadinama Škaplierna), mieste susirenka daug svečių, vyksta pramoginiai renginiai, sporto varžybos.

Buvusi siaurojo geležinkelio stotis, vienas iš statinių 2012 m.
Specialioji mokykla

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstesnė miesto vardo lytis buvo Linkava, kuri pasitaiko ir dabar. Linkuva nusistovėjo XX a. tarpukariu: nors 1904 m. Vaižgantas dar mini Linkavą, bet 1925 m. oficialus vietovardžių sąrašas „Lietuvos apgyventos vietos“ jau rašo Linkuva. Vietovardis kildinamas iš žodžio linkis – „dauba, slėnis; įlanka; vingis“.[2] Istorinė senoji Linkuva buvo toliau į rytus, apie 3 km nuo dabartinio miesto, kur Mūša linksta į šiaurę – būtent šis linkis ir turimas omenyje.[3]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Linkuva įsikūrusi Mūšos-Nemunėlio žemumoje, Linkuvos kalvagūbryje, altitudė 70–80 m virš jūros lygio. 6 km į vakarus nuo Linkuvos teka Beržtalis.

Linkuvą su kitais miestais ir miesteliais jungia keliai:

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Linkuva pirmąkart minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje. 1500 m. minimas Linkuvos dvaras. 1500 m. ar 1501 m. pastatyta pirmoji Linkuvos bažnyčia, įsteigta katalikų parapija. Tarp 15061520 m. Bialozorai įkūrė Linkuvos miestelį. 1605 m. minima evangelikų reformatų bažnyčia. XVI a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1634 m. įsteigtas karmelitų vienuolynas, uždarytas 1832 m. ir jurisdika. 1690 m. jurisdikai suteikta turgaus ir prekymečių privilegija. 18611950 m. buvo valsčiaus centras. 1863 m. Linkuvą užėmė sukilėliai.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu čia aktyviai veikė knygnešiai. Per 1905 m. revoliucinius įvykius nušalinta valsčiaus valdyba ir uždaryta valdinė mokykla. 19151916 m. pro miestelį nutiestas siaurasis geležinkelis Šiauliai-Pasvalys. 1918 m. pavasarį Linkuvoje įvyko viena pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės manifestacijų, kuri pritarė Lietuvos Tarybos veiklai. 1919 m. miestą buvo užėmę bermontininkai, bet linkuviai partizanai padėjo krašte įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. 1923 m. įkurta Linkuvos gimnazija (nuo 1918 m. progimnazija) tapo Šiaurės Lietuvos švietimo židiniu. Tarpukariu veikė malūnas. 1937 m. įkurta biblioteka.

Vokietijos okupacinės administracijos įsakymu 1941 m. rugpjūčio mėn. nužudyta 614 miestelio ir apylinkių žydų. Po Antrojo pasaulinio karo kovai su Lietuvos partizanais Linkuvoje buvo dislokuotas SSRS kariuomenės 150 karių padalinys. Linkuva priklausė Lietuvos partizanų Prisikėlimo apygardos, Kunigaikščio Žvelgaičio partizanų rinktinei. Sovietų valdžia 19401941 m. ir 19441953 m. iš Linkuvos ištrėmė 30 žmonių. 19501959 m. Linkuvos rajono centras, vėliau – apylinkės centras, 19501992 m. kolūkio centrinė gyvenvietė.

1950 m. Linkuva gavo miesto teises. 1995 m. kovo 17 d. patvirtintas Linkuvos herbas.[4][5]

1941 m. birželio sukilėliai Linkuvoje su Lietuvos vėliava
Administracinis-teritorinis pavaldumas
18611915 m. Linkuvos valsčiaus centras Panevėžio apskritis
1915 m. Linkuvos apskrities centras
19151919 m. Joniškėlio apskritis
19191945 m. Šiaulių apskritis
19451950 m. Joniškio apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Linkuvos apylinkės centras Linkuvos rajono centras Šiaulių sritis
19531959 m.
19591995 m. Pakruojo rajonas
1995 Linkuvos seniūnijos centras Pakruojo rajono savivaldybė Šiaulių apskritis

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Linkuva (Linkow) pavaizduota 1706 m. Frederik de Wit-Pieter Mortier Livonijos ir Kuršo žemėlapyje

Miestas raiškaus spindulinio plano, savaimingai susiklostė iki XIX a. vidurio. Septynių gatvių sankryžoje yra netaisyklingo keturkampio formos aikštė. Svarbiausi statiniai:

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2021 m.
1833 m. 1867 m.*[1] 1897 m.sur. 1923 m.sur.[6] 1959 m.sur. 1970 m.sur.[7] 1976 m. 1979 m.sur.[8]
745 474 2 077 1 851 2 144 1 950 1 900 1 876
1986 m.[9] 1989 m.sur.[10] 2001 m.sur.[11] 2006 m. 2011 m.sur.[12] 2021 m.sur.[13] - -
2 100 2 025 1 797 1 772 1 679 1 283 - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 1 550 žmonės: [14]

  • Lietuviai – 98,97% (1534)
  • Kiti – 1,03% (16)

2001 m. gyveno 1 797 žmonės: [15]

  • Lietuviai – 98,94% (1778)
  • Rusai – 0,67% (12)
  • Kiti – 0,39% (7)

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 51 psl. (Wikisource.org)
  2. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 125–126
  3. „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 264 p.
  4. Algimantas MiškinisLinkuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 416 psl.
  5. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=16212
  6. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  8. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  9. Vincas BrazauskasLinkuva 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 617
  10. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  11. Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  12. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  14. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-04-02 iš Wayback Machine projekto.
  15. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2015-09-24 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Linkuva. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 75 psl.
  • Linków. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 241 psl. (lenk.)
  • Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys (red. dr. Alfonsas Šešplaukis). – Čikaga: Linkuvos monografijos leidimo komitetas, 1978.
  • Linkuva 500. Informacinis leidinys 500 metų sukakčiai paminėti (sud. Vytautas Didžpetris). – Kaunas, 1998.
  • Linkuva. Istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.). Žiemgalos krašto praeitis (sud. Algimantas Miškinis). – Kaunas, 1999. – 103 p. – ISBN 9986-9027-5-4
  • Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistinis paveldas ir jo vertybės (sud. Algimantas Miškinis). – Vilnius, 2004.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]