Linkuva

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Linkuva
   Linkuva COA.gif   
Linkuvos baznycia.jpg

Linkuva
56°5′20″N 23°58′20″E / 56.08889°N 23.97222°E / 56.08889; 23.97222 (Linkuva)Koordinatės: 56°5′20″N 23°58′20″E / 56.08889°N 23.97222°E / 56.08889; 23.97222 (Linkuva)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Šiaulių apskritis Šiaulių apskritis
Savivaldybė: Pakruojo rajono savivaldybė
Gyventojų (2017): 1 348
Altitudė: 98 m
Pašto kodas: LT-83046
Commons-logo.svg Vikiteka: LinkuvaVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3b kirčiuotė)
Vardininkas: Lin­kuvà
Kilmininkas: Linkuvõs
Naudininkas: Liñkuvai
Galininkas: Liñkuvą
Įnagininkas: Liñkuva
Vietininkas: Lin­kuvojè

Linkuva – miestas Pakruojo rajono savivaldybės teritorijoje, prie krašto kelių  151  PakruojisLinkuva ,  211  LinkuvaŽeimelis  ir  152  JoniškisLinkuva  sankryžos, 15 km į šiaurės rytus nuo Pakruojo, Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos (Centro ir Parko).

Urbanistikos paminklas, vienas seniausių Lietuvos Žiemgalos miestelių. Labai vertinga miestelio aikštė, iš kurios išeina spinduliais septynios gatvės.

Yra ambulatorija, Linkuvos specialioji mokykla, lopšelis-darželis, socialinių paslaugų, vaikų ir jaunimo užimtumo centrai, pensionas, kultūros namai.

Kasmet liepos 16 d. vyksta Marijos Škaplierinės atlaidai (vietinių vadinama Škaplierna), mieste susirenka daug svečių, vyksta pramoginiai renginiai, sporto varžybos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Linkuva pirmąkart minima 1371 m. Vartbergės Livonijos kronikoje. 1500 m. minimas Linkuvos dvaras. 1500 m. ar 1501 m. pastatyta pirmoji Linkuvos bažnyčia, įsteigta katalikų parapija. Tarp 15061520 m. Bialozorai įkūrė Linkuvos miestelį. 1605 m. minima evangelikų reformatų bažnyčia. XVI a. antroje pusėje ir XIX a. pradžioje veikė parapinė mokykla. 1634 m. įsteigtas karmelitų vienuolynas, uždarytas 1832 m. ir jurisdika. 1690 m. jurisdikai suteikta turgaus ir prekymečių privilegija. 18611950 m. buvo valsčiaus centras. 1863 m. Linkuvą užėmė sukilėliai.

Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu čia aktyviai veikė knygnešiai. Per 1905 m. revoliucinius įvykius nušalinta valsčiaus valdyba ir uždaryta valdinė mokykla. 19151916 m. pro miestelį nutiestas siaurasis geležinkelis Šiauliai-Pasvalys. 1918 m. pavasarį Linkuvoje įvyko viena pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės manifestacijų, kuri pritarė Lietuvos Tarybos veiklai. 1919 m. miestą buvo užėmę bermontininkai, bet linkuviai partizanai padėjo krašte įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. 1923 m. įkurta Linkuvos gimnazija (nuo 1918 m. progimnazija) tapo Šiaurės Lietuvos švietimo židiniu. Tarpukariu veikė malūnas. 1937 m. įkurta biblioteka.

Vokietijos okupacinės administracijos įsakymu 1941 m. rugpjūčio mėn. nužudyta 614 miestelio ir apylinkių žydų. Po Antrojo pasaulinio karo kovai su Lietuvos partizanais Linkuvoje buvo dislokuotas SSRS kariuomenės 150 karių padalinys. Sovietų valdžia 19401941 m. ir 19441953 m. iš Linkuvos ištrėmė 30 žmonių. 19501959 m. Linkuvos rajono centras, vėliau – apylinkės centras, 1950–1992 m. kolūkio centrinė gyvenvietė.

1950 m. Linkuva gavo miesto teises. 1995 m. kovo 17 d. patvirtintas Linkuvos herbas. [2][3]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
18611915 m. Linkuvos valsčiaus centras  ?
1915 m. Linkuvos apskrities centras
1915–1919 m. Joniškėlio apskritis
1919–1945 m. Šiaulių apskritis
1945–1950 m. Joniškio apskritis
1950–1953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Linkuvos apylinkės centras Linkuvos rajono centras Šiaulių sritis
1953–1959 m.
1959–1994 m. Pakruojo rajonas
nuo 1994 m. Linkuvos seniūnijos centras Pakruojo rajono savivaldybė Šiaulių apskritis


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstesnė miesto vardo lytis buvo Linkava, kuri pasitaiko ir dabar. Linkuva nusistovėjo XX amžiuje, tarpukario metais: nors 1904 m. Vaižgantas dar mini Linkavą, bet 1925 m. oficialus vietovardžių sąrašas „Lietuvos apgyventos vietos“ jau rašo Linkuva.

Vietovardis kildinamas iš žodžio linkis – „dauba, slėnis; įlanka; vingis“.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Linkuva (Linkow) pavaizduota 1706 m. Frederik de Wit-Pieter Mortier Livonijos ir Kuršo žemėlapyje
Buvusi siaurojo geležinkelio stotis, vienas iš statinių 2012 m.

Miestas raiškaus spindulinio plano, savaimingai susiklostė iki XIX a. vidurio. Septynių gatvių sankryžoje yra netaisyklingo keturkampio formos aikštė. Svarbiausi statiniai:

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2011 m.
1833 m. 1867 m.*[1] 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur. 1970 m.sur. 1976 m.
745 474 2 077 1 851 2 144 1 950 1 900
1979 m.sur. 1986 m.[4] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2006 m. 2011 m.sur. -
1 876 2 100 2 025 1 797 1 772 1 679 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 1 550 žmonės: [5]

  • Lietuviai – 98,97% (1534)
  • Kiti – 1,03% (16)

2001 m. gyveno 1 797 žmonės: [6]

  • Lietuviai – 98,94% (1778)
  • Rusai – 0,67% (12)
  • Kiti – 0,39% (7)

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Linkuva įsikūrusi Mūšos-Nemunėlio žemumoje, Linkuvos kalvagūbryje, altitudė 70–80 m virš jūros lygio. 6 km į vakarus nuo Linkuvos teka Beržtalis.

Linkuvą su kitais miestais ir miesteliais jungia keliai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Линковъ. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 3 (Лаарсъ — Оятъ). СПб, 1867, 51 psl. (rus.)
  2. Algimantas Miškinis. Linkuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 416 psl.
  3. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=16212
  4. Vincas Brazauskas. Linkuva 1. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 617 psl.
  5. 2011 m. surašymo duomenys
  6. 2001 m. surašymo duomenys

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Linkuva. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 75 psl.
  • Linkuva. Šiaurės Lietuvos švietimo židinys (red. dr. Alfonsas Šešplaukis). – Čikaga: Linkuvos monografijos leidimo komitetas, 1978.
  • Linkuva 500. Informacinis leidinys 500 metų sukakčiai paminėti (sud. Vytautas Didžpetris). – Kaunas, 1998.
  • Linkuva. Istorinė urbanistinė raida (iki 1969 m.). Žiemgalos krašto praeitis (sud. Algimantas Miškinis). – Kaunas, 1999. – 103 p. – ISBN 9986-9027-5-4
  • Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai / Lietuvos urbanistinis paveldas ir jo vertybės (sud. Algimantas Miškinis). – Vilnius, 2004.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]