Švenčionys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Švenčionys
   Švenčionys COA.svg   
Zadvarninkai, Lithuania - panoramio (11).jpg
Švenčionys iš šiaurės
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Vilniaus apskritis Vilniaus apskritis
Savivaldybė Švenčionių rajono savivaldybė Švenčionių rajono savivaldybė
Gyventojų (2022) 4 346
Plotas 6,36 km²
Tankumas (2022) 683 žm./km²
Pašto kodas LT-18001
Commons-logo.svg Vikiteka Švenčionys
Vietovardžio kirčiavimas
(3 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Švenčiónys
Kilmininkas: Švenčionių̃
Naudininkas: Švenčionìms
Galininkas: Švenčiónis
Įnagininkas: Švenčionimìs
Vietininkas: Švenčionysè

lenk. Święciany, rus. Свенцяны[2][3]

Švenčionys – miestas rytų Lietuvoje, Vilniaus apskrityje, 84 km į šiaurės rytus nuo Vilniaus, apie 5,5 km nuo Lietuvos pasienio su Baltarusija. Švenčionių rajono savivaldybės centras, Švenčionių seniūnijos centras. Keliai į Vilnių, Švenčionėlius, Ignaliną, Adutiškį, Lentupį.

Mieste yra Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčia (pastatyta 1898 m.), stačiatikių cerkvė, sentikių cerkvė, sekmininkų bažnyčia, Nalšios muziejus (įkurtas 1945 m. kaip kraštotyros muziejus), savivaldybė, kino teatras, paštas (LT-18001), rajono centrinė ligoninė, socialinių paslaugų centras, globos namai.

Išlikusi buvusi lietuvių pradžios mokykla ir gimnazija, Lietuvių mokytojų sąjungos Švenčionių skyrius (veikė 19181919 m.), Švenčionių buvusi lietuvių gimnazija (19241938 m.).

Koplytėlė Švenčionyse

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto vardo kilmė neaiški. Galima būtų manyti, kad jis kilęs nuo ežero Šventas vardo, arba netoli šio ežeryno buvusios upelės Šventės (dabar nežinoma). Arba kilęs nuo miestelio gyventojų sugalvoto pavadinimo – Šventėnai. Tačiau ežeras yra už keliolikos kilometrų į šiaurę nuo miesto, kas yra gana didelis atstumas vardų daryboje. Kita vertus, miesto pavadinimas gali būti tiesiog kilęs nuo pavardės Švenčionis daugiskaitos, nors šioji pavardė apylinkėse dabar nėra aptinkama. Ši pavardė greičiausiai yra kilusi nuo Kaišiadorių ar Jiezno krašto, kadangi ji dažniausiai yra aptinkama būtent ten, o be to, netoli nuo šių miestų yra keletas ežerų vardu Švenčius. Tačiau tariant, kad miesto vardo kilmė yra asmenvardinė, reikėtų daryti prielaidą, kad tas asmuo ar jo šeima atkako iš tų laikų mastu tolimo krašto.[4]

Taip pat manoma, kad miesto vardą galėjo lemti tai, kad čia pagonybės laikais buvusios šventosios girios.[5]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apylinkėse plyti Švenčionių aukštuma. Miestas įsikūręs ypatingoje vietoje – giloko (30–40 m) seno sausaslėnio dugne, kuriame tebesrūva menkas, čia pat prasidedantis Kūnos aukštupys. Senslėnio posūkyje yra miesto centras su aikšte, senesnėmis gatvėmis ir pastatais. Aplinkui kyla šlaitai, stūkso aukštumos. Miestas nuo tų šlaitų pasirodo staigiai – iš tolo jo nė iš vienos pusės nematyti. Kito tokio panašaus senslėnio be didesnės upės, o su miestu Lietuvoje nėra.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švenčionys pavaizduoti XVII a. žemėlapyje „Magni Ducatus Lithuaniae, et Regionum Adiacentium exacta Descriptio“. Išleido M. K. Radvila, 1613 m. (fragmentas)
Carinės Rusijos laikais veikusi Marijos mergaičių gimnazija
Miestelio turgus XX a. pr.
Gaisrinė Pirmojo pasaulinio karo metu (dail. Fröhlich // Scheinwerfer. Bildbeilage zur Zeitung der 10. Armee. Nr. 104, 9.03.1918)
Namas, kuriame, pasak legendos, buvo apsistojęs Napoleonas (1938 m. nuotrauka)

Švenčionių kraštas nuo seno buvo Nalšios žemės širdis. XIII a. metraščiuose minima istorinė aukštaičių genties žemė Nalšia, kuri kartu su kitomis aukštaičių genties Deltuvos, Lietuvos žemėmis, sudarė Lietuvos kunigaikštystę, kuri buvo dabartinės Lietuvos užuomazga. Manoma, kad jau XIII a. Švenčionys galėjo būti valsčiaus centras. Pagal senumą miestas apytikriai toks kaip ir Vilnius. Jo atsiradimas siejamas su legenda. Esą čia buvusi senovės baltų nalšėnų ar lietuvių šventvietė: vieni mano, kad tai giria, kiti – kad kalnas, ežeras. Nuo to kildinamas ir Švenčionių pavadinimas.

Vytauto Didžiojo laikais Švenčionyse buvo Ldk Švenčionių dvaras. XV a. Švenčionyse ir jo apylinkėse Vytautas įkurdino totorius, kurių palikuonys buvo sumanūs amatininkai, todėl miestas buvo vienas iš viduramžių amatų centrų. 1414 m. Vytautas pastatydino Švenčionių bažnyčią. 1486 m. Švenčionys jau vadinami miesteliu. XVI a. vystėsi amatai, buvo audimo, pakinktų, odos dirbtuvės.

1800 m. Švenčionys gavo miesto teises. 1812 m. liepos mėnesį pro miestą pravažiavo Napoleonas Bonapartas su savo kariuomene. 1831 m. sukilimo metu miestą buvo užėmę sukilėliai, 1831 m. balandžio 11 d. įvyko Švenčionių kautynės tarp sukilėlių ir Rusijos kariuomenės. Miesto vardas minimas Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“.

Miestelis Pirmojo pasaulinio karo metu[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19201939 m. miestą buvo okupavusi Lenkija, tada atiteko Baltarusijos SSR, o 1940 m. rugpjūčio 3 d. grįžo Lietuvai.1933 m. spalio 20 d. prie miesto prijungtas Ligumy (Podligumy) viensėdis.[6]] 19411943 m. čia buvo getas. 1942 m. gegužės 19-20 d. Švenčionių žudynių metu nužudyta apie 400 vietos gyventojų. Karo metu aplink miestą veikė Švenčionių Armijos Krajovos apylinkė.

Švenčionių miestą garsina „Švenčionių vaistažolių fabrikas“, įkurtas 1883 m., 1928 m. atsirado antras vaistažolių fabrikas. 1933 m. prie miesto prijungtas Ligumy (Podligumy) kaimas.

Pokario metais apylinkėse veikė Vytauto apygardos, Tigro partizanų rinktinės partizanai.

1946 m. rugpjūčio 3 d. tapo apskrities pavaldumo miestu. Švenčionių rajone yra dar du panašaus dydžio pagal gyventojų skaičių ir ekonomiką miestai - Švenčionėliai ir Pabradė. Todėl dėl savo nuošalios padėties, nelabai palankių gamtinių sąlygų ir konkurencijos su minėtais dviem rajono miestais, Švenčionys neišaugo į stambesnį pramonės centrą. Sovietmečiu veikė „Žeimenos“ siuvimo fabrikas, vaistažolių perdirbimo fabrikas.

1992 m. patvirtintas Švenčionių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIII–XV a. Švenčionių valsčiaus centras ?
17951843 m. ? Užnerio apskrities centras
18431915 m. ? Švenčionių apskrities centras Vilniaus gubernija
19151922 m. ?
19221939 m. Švenčionių valsčiaus centras Vilniaus vaivadija
19391940 m. ? Baltarusijos TSR
19411950 m. Švenčionių apskrities centras
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Švenčionių apylinkės centras Švenčionių rajono centras Vilniaus sritis
19531995 m.
19952013 m. Švenčionių miesto seniūnija ir Švenčionių seniūnijos centras Švenčionių rajono savivaldybės centras Vilniaus apskritis
2013 Švenčionių seniūnijos centras

Švietimo ir ugdymo įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kompozicija parke
P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1867 m. ir 2021 m.
1867 m.[3] 1897 m.sur.[7] 1900 m.*[2] 1931 m.[8] 1941 m. 1970 m.sur. 1976 m.[9] 1979 m.sur.[10] 1989 m.sur.[11]
5 994 6 025 6 322 5 742 5 900 4 617 5 100 5 284 6 469
2001 m.sur.[12] 2011 m.sur.[13] 2015 m. 2017 m. 2020 m. 2021 m.sur.[14] - - -
5 684 4 980 4 781 4 458 4 063 4 448 - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 4 963 žmonės:[15]

2001 m. gyveno 5 684 žmonės:[16]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. 2,0 2,1 Свенцяны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 29 (57) : Сахар — Семь мудрецов. С.-Петербургъ, 1900., 98 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 512 psl. (Wikisource.org)
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 221–223
  5. Algimantas Semaška. „Pasižvalgymai po Lietuvą“ (trečias papildytas ir atnaujintas leidimas). – Vilnius, „Algimantas“, 2005. // psl. 540
  6. Dz.U. 1933 nr 81 poz. 587
  7. http://elib.shpl.ru/ru/nodes/15159-vyp-5-okonchatelno-ustanovlennoe-pri-razrabotke-perepisi-nalichnoe-naselenie-gorodov-spb-1905#mode/inspect/page/8/zoom/6
  8. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, t. 1, Warszawa 1938.
  9. Švenčionys. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 233
  10. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  11. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  12. Vilniaus apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  13. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  14. https://osp.stat.gov.lt/en/gyventoju-ir-bustu-surasymai1
  15. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  16. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Švenčionys. Mūsų Lietuva, T. 1. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964. – 675 psl.
  • Švenčionys per amžius skambės (sud. Aldona Mikštienė). – Švenčionys: Švenčionių rajono savivaldybės viešoji biblioteka, 2001. – 43 p.: iliustr.
  • Švenčionys: dvaras – miestelis – miestas: istorinė apybraiža (sud. Jonas Juodagalvis). – Vilnius: Diemedis, 2001. – 167 p.: iliustr.
  • Švenčionių krašto savanoriai 1918–1920 m.: biografinis žinynas (sud. Jonas Juodagalvis). – Vilnius: Generolo J. Žemaičio Lietuvos karo akademija, 2005. – 235 p.: iliustr. – ISBN 9955-423-34-X
  • Laiko tėkmės neištrinti vardai: žymūs Švenčionių krašto žmonės (sud. Gerda Urbonienė, Vytautas Rimšelis). – Švenčionys: Firidas, 2011-.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]