Troškūnai

Koordinatės: 55°35′13″š. pl. 24°52′16″r. ilg. / 55.587°š. pl. 24.871°r. ilg. / 55.587; 24.871 (Troškūnai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Troškūnai
      
Dariaus ir Girėno gatvėje
Troškūnai
Troškūnai
55°35′13″š. pl. 24°52′16″r. ilg. / 55.587°š. pl. 24.871°r. ilg. / 55.587; 24.871 (Troškūnai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Utenos apskritis Utenos apskritis
Savivaldybė Anykščių rajono savivaldybė Anykščių rajono savivaldybė
Gyventojų (2023) 407
Pašto kodas LT-29033
Vikiteka Troškūnai
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Troškū́nai
Kilmininkas: Troškū́nų
Naudininkas: Troškū́nams
Galininkas: Troškū́nus
Įnagininkas: Troškū́nais
Vietininkas: Troškū́nuose

lenk. Traszkuny, rus. Трашкуны[2], Владиславовъ[3]

Troškūnai – miestas Anykščių rajono savivaldybėje, už 18 km į vakarus nuo Anykščių, prie kelio  121  AnykščiaiTroškūnaiPanevėžys . Seniūnijos centras, Troškūnų seniūnaitija. Stovi Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia (pastatyta 1787 m.; kartu su varpine yra architektūros paminklas), atkurtas Troškūnų bernardinų vienuolynas, pastatytas XVIII a., vyksta rekolekcijos. Veikia paštas, biblioteka, Troškūnų Kazio Inčiūros vidurinė mokykla yra Žiedoniuose, Troškūnų dvaras yra pietrytiniame miesto pakraštyje, gretimame Smėlynės kaime. Troškūnų geležinkelio stotis prie Aukštaitijos siaurojo geležinkelio.

Miestas garsėja Šv. Antano atlaidais birželį ir Šv. Marijos atlaidais rugpjūtį. Paplūdimys prie Juostino ežero.

Troškūnų geležinkelio stotis
Atminimo kryžius miesto centre

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo XVII a. pabaigos iki XVIII a. pabaigos miestelis oficialiai vadinosi Vladislavovu (XVII a. miestelis priklausė dvarininkui Vladislovui Sakalauskui), bet liaudyje nuo seno vartotas Troškūnų vardas, kuris veikiausiai irgi yra asmenvardinis vietovardis, kilęs nuo pavardės Troškūnas. Nors ji dabar nėra aptinkama, tačiau yra pavardės Troška, Troškauskas, o Troškūnas galėjo būti patroniminės priesagos -ūnas vedinys iš pavardės Troška.[4] XX a. tarpukariu norminė lytis buvo Traškūnai [5] – ši vietovardžio forma su a šaknyje aptinkama nuo XVI a.

Liaudies etimologija byloja, kad pavadinimą galėjo nulemti ir miestelio kraštovaizdis – labai jau „troškioje“ vietoje jie gyvenę, tarp klampių pelkių ir gūdžių miškų. Vieną sausą vasarą žaibo kirstas miškas net užsidegęs, bet dėl didelės drėgmės ne tiek degęs, kiek rūkęs, o nuo dūmų visi trokšte troškę.[6]

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pro miestą teka Juosta (upė), jis apsuptas didelių miškų. Už 6 km į pietryčius nuo Troškūnų yra Nevėžio ištakos. Miestas išsidėstęs Nevėžio lygumos pakraštyje, Viešintų kalvagūbrio vakarinėje papėdėje. Yra paplūdimys prie Juostino ežero.

Hidrologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Troškūnai yra Nemuno upių baseino rajone, Nevėžio ir Šventosios upynų takoskyroje. Nedidelė upė tekanti ties Troškūnais – tai Juosta. Troškūnų apylinkėse yra ir keletas nedidelių ežerų. 4 km į pietryčius nuo Troškūnų rininės kilmės duburyje telkšo 0,38 km² ploto ežeras Juostinas. Troškūnų seniūnijos teritorijoje yra dar du, žymiai mažesni, Meiluškių ir Vašuokėnų ežerai.

Dirvožemiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Troškūnai pagal dirvožemių rajonavimą, priskiriami Vidurio srities Centriniam rajonui. Šis rajonas yra ganėtinai gerai drenuojamas Nevėžio ir kitų upių tinklo. Dėl to šiame rajone dirvožemių pelkejimo procesai netokie ryškūs (išskyrus tik Šventosios ir Nevėžio vandenskyrą, kur ir yra Troškūnų apylinkės, todėl čia galima rasti ir glėjinių dirvožemių). Rajone vyrauja vidutinio sunkumo dugninės morenos priemolio dirvodarinės uolienos. Tačiau nemažus plotus užima ir sunkūs priemoliai, vietomis padengti iki 1-1,5 m smėlio sluoksnio. Dirvožemių dangoje didžiausius plotus sudaro velėniniai glėjiniai, velėniniai jauriniai silpnai sujaurėję, o iš dalies ir velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai.

Augalija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nemažą Troškūnų miškų dalį sudaro eglynai. Būtent Troškūnų miškuose ir dunkso vieni iš didžiausių Lietuvos eglynų (Paprastoji eglė- (lot. Picea abies).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Troškūnai minimi nuo 1506 m., XVI a. minimas Troškūnų dvaras (arba Smėlynės dvaras). Miesteliu tapo XVII–XVIII a., kai 1696 m. buvo pastatytas vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis pagal architekto Martyno Knakfuso projektą. 1698 m. gauta turgaus ir kelių prekymečių privilegija. Vienuolynas buvo svarbus kultūrinio gyvenimo objektas. Vienuoliai daug prisidėjo prie gyventojų mokymo, pasipriešinimo caro valdžiai.

1773 m. įsteigta mokykla, kurioje mokėsi ne tik bajorų, bet ir valstiečių vaikai – 1781 m. joje mokėsi 20 valstiečių, 4 miestelėnų ir 8 bajorų vaikai. Išlikęs mokyklos pastatas (1796 m.). XIX a. Troškūnai – miestelis, Vilkmergės apskritis Troškūnų valsčiaus centras.[7]

1920 m. lapkričio 22 d. kovoje su okupacinėmis lenkų pajėgomis (kavalerija) Troškūnuose žuvo šauliai Jonas Budrevičius (1900–1920), Petras Liktoras (1903–1920), Antanas Miškeliūnas (1901–1920), Petras Tunkevičius (1902–1920), Antanas Žarskus (1895–1920). 1941 m. įkurta biblioteka.

Troškūnų siuvėjos, XX a. pradžia

Po karo, Sovietų okupacijos metu Troškūnų apylinkėse veikė Algimanto apygardos Šarūno rinktinės partizanai.[8]

1956 m. gruodžio 28 d. Troškūnai gavo miesto teises. Sovietmečiu veikė Troškūnų profesinė technikos mokykla, buvo tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė, netoliese veikė ir K. Štaro kolūkis.[9]

2003 m. patvirtintas Troškūnų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1512 m. Troškūnų valsčiaus centras ?
XIX a. – 1915 m. Vilkmergės apskritis
19191946 m. Panevėžio apskritis
19471950 m. Anykščių apskritis
19501953 m. Troškūnų apylinkės centras Troškūnų rajono centras Šiaulių sritis
19531956 m.
19561959 m. rajoninio pavaldumo miestas
19591995 m. Troškūnų apylinkės centras Anykščių rajonas
1995 Troškūnų seniūnijos centras Anykščių rajono savivaldybė Utenos apskritis

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Troškūnų bažnyčia
Demografinė raida tarp 1885 m. ir 2021 m.
1885 m.*[3] 1901 m.*[2] 1902 m.[10] 1923 m.sur.[11] 1959 m.sur.[12] 1970 m.sur.[13] 1976 m.[14][15] 1979 m.sur.[16]
204 1 001 1 029 877 1 495 1 417 1 400 1 174
1986 m. 1989 m.sur.[17] 2001 m.sur.[18] 2011 m.sur.[19] 2021 m.sur.[20] - - -
1 400 672 525 451 389 - - -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Tarmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priklauso aukštaitiškai tarmei, rytų patarmei, anykštietiškai šnektai.

Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 451 žmonės:[21]

2001 m. gyveno 525 žmonės:[22]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Troškūnuose klebonavo žymiausias to meto pamokslininkas Kiprijonas Lukauskas (1757-1815)
  • Troškūnuose gyveno humoristas ir video turinio kūrėjas Vaidotas Grincevičius, geriau žinomas savo sceniniu vardu „Whydotas”.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. 2,0 2,1 Трашкуны. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 33А (66) : Томбигби — Трульский собор. С.-Петербургъ, 1901., 743 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 5 (Таарджалъ — Яя). СПб, 1885, 204 psl.
  4. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 228–229
  5. Vytautas Doniela (2010-07-19). „Troškūnai (also Traškūnai) 1919-1920“. Lithuanian Philately. Suarchyvuota iš originalo 2016-05-07. Nuoroda tikrinta 2016-09-02.
  6. 153 įdomiausi Lietuvos miesteliai. – Kaunas, Terra Publica, 2010. // psl. 100
  7. Traszkuny (2). Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XII (Szlurpkiszki — Warłynka). Warszawa, 1892, 446 psl. (lenk.)
  8. Partizanų gretose
  9. Boleslavas Požerskis. „35 maršrutai autoturistams“. – Vilnius, Mintis, 1975. // psl. 74.
  10. Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
  11. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  12. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  13. TroškūnaiMažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 577 psl.
  14. TroškūnaiLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XI t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.XI: Šternbergo-Vaisius, 414 psl.
  15. Troškūnai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 346
  16. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  17. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  18. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  19. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  20. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  21. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  22. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Troškūnai senose 1920–1943 m. fotografijose (sud. Raimondas Guobis). – Utena: Utenos spaustuvė, 2006. – 54 p.: iliustr. – ISBN 9955-626-65-8

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]