Ratnyčia (upė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ratnyčia
Ratnyčios upė Dainavos girioje už Kermušijos
Ratnyčios upė Dainavos girioje už Kermušijos
Ilgis 33 / 12,7[1][2] km
Baseino plotas 171,5[2] km²
Vidutinis debitas 1,31[3] m³/s
Ištakos Šklėrių pelkė
Žiotys Nemunas
Šalys Lietuvos vėliava Lietuva
Commons-logo.svg Vikiteka RatnyčiaVikiteka

Ratnyčia (arba Ratnyčėlė) – upė pietų Lietuvoje, daugiausia Druskininkų savivaldybėje; dešinysis Nemuno intakas.

Prasideda Varėnos rajone, Šklėrių pelkėje, esančioje Dainavos girioje, į pietvakarius nuo Dūbo. Teka į pietvakarius 3 km Lietuvos teritorija, prateka pro Dūbo ežerą, toliau 11 km teka Gudijos teritorija (ten vadinama Kusenka), 3 km – Lietuvos–Gudijos siena. Tada pasuka į šiaurę ir teka vėl per Lietuvą (Druskininkų sav.). Prateka Latežerio ežerą, nuo kurio vadinama Ratnyčia.[4] Vinguriuodama upė teka vakarų, šiaurės vakarų kryptimi. Teka Dainavos lyguma per Kermušijos, Naujasodės, Ratnyčios miškus. Įteka į Nemuną 448 km nuo jo žiočių, Druskininkuose.

Didžiausi intakai – Cimokinė (dešinysis), Ratnyčėlė (kairysis).

Upės vagos vidutinis nuolydis – 251 cm/km.[3] Druskininkuose upė užtvenkta (5 ha tvenkinys, nuo 1981 m.), pakrantėje įrengtas sveikatingumo takas, sudarytos kaskados.

Gyvenvietės prie Ratnyčios (nuo Latežerio): Latežeris, Jaskonys, Naujasodė, Ratnyčia, Druskininkai.

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upėvardžio pirminė lytis lyginama su Ratnė, Ratnia. Kildinama iš žodžio ratas („apskritimas, lankstas“), ratu („aplink“).[5]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. skaičiuojant nuo Latežerio
  2. 2,0 2,1 B. Gailiušis, J. Jablonskis, M. Kovalenkovienė. Lietuvos upės: Hidrografija ir nuotėkis. Kaunas: Lietuvos energetikos institutas, 2001.
  3. 3,0 3,1 Algirdas RainysRatnyčia. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIX (Pre-Reu). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
  4. Ratnyčia (upė). Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 512 psl.
  5. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas.  – Vilnius: Mokslas, 1981.