Usūrinis šuo

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Mangutas)
Nyctereutes procyonoides
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides)
Usūrinis šuo (Nyctereutes procyonoides)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
( Animalia)
Tipas: Chordiniai
( Chordata)
Klasė: Žinduoliai
( Mammalia)
Būrys: Plėšrieji žinduoliai
( Carnivora)
Šeima: Šuniniai
( Canidae)
Triba: Tikrieji šunys
( Canini)
Gentis: Nyctereutes
( Nyctereutes)
Rūšis: Usūrinis šuo
( Nyctereutes procyonoides)
Binomas
Nyctereutes procyonoides
Gray, 1834
Mėlyna spalva – usūrinio šuns savaiminis paplitimas (išskyrus pačiame šiauriniame, Rusijai priklausančiame regione, kur buvo introdukuotas kaip nauja rūšis). Raudonai pažymėta introdukuotos ir invazinio išplitimo vietos.

Usūrinis šuo (arba mangutas, jenotas; Nyctereutes procyonoides) – šuninių (Canidae) šeimos žinduolis. Laikomas pirmaprade šuninių šeimos rūšimi, turinčia senas šuninių rūšies formas.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Panašesnis į paprastąjį meškėną nei į šunį, todėl angliškai ir vadinamas meškėniniu šunimi – raccoon dog.

Uodega, palyginti su kūno ilgiu, trumpa. Kailis labai tankus, pilkai juodos ar baltos spalvos. Snukis trumpas, smarkiai smailėjantis. Ausys stačios, trumpos, apvaliais galais.

Usūrinis šuo Elivstverio gyvūnų parke, Jegevos apskritis, Estija

Porūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Nyctereutes procyonoides koreensis; Korėjoje.
  2. Nyctereutes procyonoides orestes; Pietvakarių Kinijoje.
  3. Nyctereutes procyonoides procyonoides; Šiaurės Kinijoje.
  4. Nyctereutes procyonoides ussuriensis; Šiaurės rytų Kinijoje. Invazinė rūšis Usūrio krašte ir vėliau Europoje.
  5. Nyctereutes procyonoides viverrinus; Japonijoje.

Elgesys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena miškuose, kalnuotose vietose, sutinkamas ir šalia kaimų bei priemiesčiuose. Minta varlėmis, vabzdžiais, kitais bestuburiais, driežais, paukščiais, gali ėsti ir uogas, vaisius. Pajūryje gyvenantys usūriniai šunys minta krabais. Gyvūnas baikštus ir neagresyvus, užpultas slepiasi, apsimeta mirusiu. Usūriniai šunys neloja. Nėštumas trunka 60 dienų, jauniklius palieka sulaukusius 8 savaičių.

Usūrinis šuo vienintelis iš šuninių gali užmigti žiemos miegu. Taip užmiega tik gyvenantys šiaurinėse platumose.

Priešai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai jų priešai yra vilkai ir lūšys. Jų jauniklius kartais grobia lapės, yra pranešimų ir apie nuo jų žuvusius suaugusius usūrinius šunis. Taip pat kartais juos susimedžioja kilnieji ereliai, jūriniai ereliai, vištvanagiai, didieji apuokai.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvena apie 10 metų.

Ligos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dažnai serga niežais, platina pasiutligę.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Savaiminis paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Penki jų porūšiai savaime išplitę įvairiuose rytų Kinijos, šiaurės rytų Indokinijos, Korėjos pusiasalio teritorijose ir Japonijoje.

Aklimatizavimas ir kaip invazinės rūšies išplitimas svetimose teritorijose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl vertingo kailio nuo 1927 iki 1957 metų plačiai introdukuotas buvusioje TSRS teritorijoje. Pirmiausiai buvo introdukuotas Usūrijoje (Primorės ir Chabarovsko kraštai), kuris visai šalia natūralaus arealo ir čia sėkmingai išplito, bet kitose Azijinėse TSRS dalyse nepaplito. TSRS europinėje dalyje taip pat sėkmingai prisitaikė ir gausiai išplito. Pavyzdžiui, Latvijoje 1948 metais buvo paleisti 35 usūriniai šunys, o 1960 metais jų populiacijos skaičius buvo apie 4 210. Plisdami pasiekė Suomiją, Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją, Čekiją, Austriją, Vokietiją, toliau prasiskverbdami iki Danijos, Švedijos. Yra pranešimų, kad pastebėti Prancūzijoje, Norvegijoje, Serbijoje.

2013 metais Švedijoje buvo vykdoma jų skaičiaus mažinimo programa, o Danijoje iki 2015 metų siekiama visai išnaikinti šią žalingą rūšį.[1]

Usūriniai šunys visoje Europoje tapę invazine rūšimi, darančia didelę žalą vietinei faunai, ypač paukščiams.

Usūriniai šunys Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1997 m. Lietuvoje priskaičiuota apie 6 700 usūrinių šunų. Lietuvoje medžiojamas sėlinant, tykojant, su urviniais šunimis urvuose.
Medžioklė laisvai leidžiama – ištisus metus medžiojamasis gyvūnas. Nebūdingas Lietuvos gamtai, introdukavus tapęs invazine rūšimi, todėl naikintinas[2].

Vertinamas kailių prekyboje, todėl daug kur auginamas nelaisvėje. Kaukolė yra trofėjus.

  • Sumedžiota usūrinių šunų Lietuvoje (medžioklės sezonai)[3]:
2005-2006 m. 2006-2007 m. 2007-2008 m. 2008-2009 m. 2009-2010 m. 2011-2012 m.
2 818 4 678 5 554 7 061 10 290 4 791

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. cphpost.dk / Raccoon dog is public enemy number one Archyvuota kopija 2015-01-18 iš Wayback Machine projekto., February 27, 2014
  2. A.Navasaitis, K.Pėtelis „Medžioklė“. ISBN 9986-756-38-3
  3. LR aaplinkos ministerijos duomenys Archyvuota kopija 2015-11-03 iš Wayback Machine projekto.