Ignalina

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ignalina
   Coat of arms of Ignalina (Lithuania).svg   
Ignalina, savivaldybė.JPG
Ignalinos savivaldybė
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis Utenos apskritis Utenos apskritis
Savivaldybė Ignalinos rajono savivaldybė Ignalinos rajono savivaldybė
Meras Justas Rasikas
Gyventojų (2022) 4 980
Plotas 6,9 km²
Tankumas (2022) 722 žm./km²
Pašto kodas LT-30001
Tinklalapis [1]
Commons-logo.svg Vikiteka Ignalina
Vietovardžio kirčiavimas
(2 kirčiuotė)
Vardininkas: Ignalinà
Kilmininkas: Ignalìnos
Naudininkas: Ignalìnai
Galininkas: Ignalìną
Įnagininkas: Ignalinà
Vietininkas: Ignalìnoje

lenk. Ignalin

Ignalina – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos apskrityje, 110 km į šiaurę nuo Vilniaus. Ignalinos rajono savivaldybės centras, Ignalinos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras, kurortinė teritorija. Pro miestą eina Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelis. Urbanistikos paminklas.

Mieste stovi Ignalinos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia (pastatyta 1999 m.), Ignalinos geležinkelio stotis (aikštėje – 19 m aukščio paminklas tremtiniams, pastatytas 1989 m., autoriai Juozapas Jakštas ir Valdas Ozarinskas), yra rajono centrinė ligoninė, paštas (LT-30001). Sąjūdžio metais Laisvės aikštėje pastatytas paminklas žuvusiems už laisvę. Prie Šiekščio ežero šiaurinio kranto – sporto ir pramogų centras, Lietuvos žiemos sporto centras, Gavio ežero paplūdimyje – 47 m ilgio „vandens kalneliai“.

Ignalinos atominė jėgainė yra ne Ignalinoje, bet apie 10 km nuo Visagino miesto, šalia Drūkšių ežero – XX a. 2-ojoje pusėje statant elektrinę pastaroji gyvenvietė tik kūrėsi (tuomet – Sniečkaus pavadinimu), todėl jėgainė pavadinta artimiausio miesto vardu.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ignalina išsidėsčiusi ežeringame krašte – mieste telkšo Šiekštys (lenkų okupacijos metais poilsiautojų iš Varšuvos pavadintas Zieliony, vėliau „išverstas“ į Žaliasiai, Žaliasis), Gavaitis, greta miesto – Gavys, Paplovinis, Palaukinis, Ilgys, Baltys, Varnys, Juodinis, Agarinis, Gulbinis, Mekšrinis, Budaraistis, Žiežulinis, Krakinis, Viksvojis, Paviksvojis, Daržinėlės, teka upelė Narsupė.

Virš miesto stūkso mišku (jo senovinis pavadinimas – Trukamiškis) apaugusi didelė kalva Vilkakalnis, kuriame pastatytas TV retransliacijos bokštas ir gaisrininkų bokštelis, o Šiekščio pakrantėje stovi apžvalgos bokštas, priklausantis Lietuvos žiemos sporto centrui.

Mieste susikerta  114  MolėtaiKaltanėnaiIgnalina  ir  102  VilniusŠvenčionysZarasai . Veikia Ignalinos geležinkelio stotis ir Ignalinos autobusų stotis. Yra Ignalinos aerodromas (Didžiasalyje).

Geležinkelio ruožas

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ignalinos stoties perono stulpas su LED termometru

Miesto pavadinimas yra dvarininkinis vietovardis, kilęs nuo vyriško vardo Ignas. Tačiau tiksliai nežinoma, ar tai nuo buvusio palivarko valdovo Igno Kaminskio, ar nuo vėliau jį nusipirkusio didiko Igno Tyzenhauzo vardo, nors pastaroji versija labiau tikėtina.[1] Ignalinos vardas kilęs ne nuo pagrindinės lyties Ignas, bet nuo mažybinės formos Ignelis (tarmiškai Ignalis). Manoma, kad pirmesnė forma buvusi Ignelinė ar Ignalinė, tačiau dėl slavų kalbų (lenkų, gudų ar rusų) įtakos ji pavirto Ignalina.[2]

Liaudies etimologija Ignalinos vardo atsiradimą aiškina legendiškai: pasakojama apie nelaimingą, žmonių prakeiktą ir Ilgio ežere paskandintą kunigaikščio Budrio dukters Linos (ar Alinos) ir kryžiuočių belaisvio Igno meilę. Ilgio ežero vietoje stovėjusi kunigaikščio Budrio pilis. Jis turėjęs 9 sūnus ir gražuolę dukrą Liną, kurios akys buvusios mėlynos kaip žydintys linai. Kryžiuočiams užpuolus kraštą, Budrys su sūnumis išjojęs ginti tėvynės ir negrįžęs. Po mūšio Lina išėjusi į miškus ieškoti savo artimųjų, bet radusi sužeistą kryžiuočių riterį Ignč, kurį slapta slaugiusi ir išgydžiusi. Jaunuoliai jau ruošėsi vestuvėms, tačiau Perkūnas supykęs, kad amžinas lietuvių priešas kryžiuotis ateis šeimininkauti į pilį, trenkęs į pilį ir ją sudaužęs. Pilis prasmegusi skradžiai žemę, o toje vietoje ėmė trykšti šaltinis. Sakoma, kad ši meilė nemirtinga, ežero šlaite trykšta skaidriu šaltinėliu, Linos ašaromis arba Alina vadinamu. Sakoma, kad ežere pučiant vėjui girdėti Linos rauda. Kuomet tarp gražiųjų ežerų ir kalvų atsirado nedidelis miestelis, žmonės jį pavadino Ignalina, kad amžiais minėtų tą nepaprastą Igno ir Linos meilę. Nuo senovės žinomas Budrių kaimas, dabar jau tapęs Ignalinos miesto dalimi, lyg ir patvirtina šią legendą.[3] Šią legendą, pasiremdamas Budrių kaimo žmonių pasakojimais, pokaryje sukūrė žymus Lietuvos keliautojas Liudas Alseika, tuo metu dirbęs Ignalinos gimnazijoje mokytoju ir nuomavęs butą Budrių kaime.

Rašytojas Vytautas Žeimantas 2004 m. sukūrė kitą, literatūrinę, Ignalinos vardo kilmės legendą – Ignalinos legendą („Lietuvos aidas“, 2004-03-24).

Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje yra (arba buvo) dar apie 10 gyvenviečių, turinčių vardą Ignalina.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Autobusų stotis
Iš Turistų į Laisvės gatvę
Šiaurinė Ignalinos dalis nuo Šiekščio ežero kranto - apžvalgos bokšto viršaus
Kultūros ir sporto centras
Miesto riboženklis
Vandens bokštas

Miesto apylinkėse žmonių gyventa jau IX a. (tai liudija rasti to laikmečio pilkapynai ir senkapiai). Manoma kad teritorija, kur įsikūrusi Ignalina, priklausė Nalšiai, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima 12291298 m. Tačiau išlikę vandenvardžiai ir vietovardžiai rodo, kad dar anksčiau šis kraštas buvo gyvenamas sėlių.

Dabartinio miesto teritorijoje yra buvusios keturios gyvenvietės: Ignalinos ir Vašivų (Dekaniškės) palivarkai bei Budrių ir Vilkakalnio kaimai. Seniausia gyvenvietė – Budrių kaimas, ką liudija šiose vietovėse rasti akmeniniai kirvukai, Ilgio ežero Rudakampio pusiasalyje stovėjusi medinė pilaitė, greičiausiai sudeginta kalavijuočių XIII a. pradžioje, didelis 9-12 amžių pilkapynas Ilgio pakrantėje.

Ignalinos vardas kilęs iš Ignalinkos palivarko, kuris buvo išsidėstęs Gavio ir Gavaičio ežerų pakrantėse, pavadinimo. Jis minimas metrikinėse knygose jau 1840 m. Faktiškai Ignalinos istorija prasideda 1857–1862 metais, kai buvo tiesiamas Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelis, kurio statybai reikalingą žemę caro valdžia nupirko iš Igno Kaminskio (Ignaco Kamienskio) valdomo Ignalinos palivarko. Visas Ignalinos miesto dabartinis centras (įskaitant geležinkelio stotį) yra išsidėstęs buvusio Ignalinos palivarko teritorijoje. Kada buvo įkurtas Ignalinos palivarkas, tikslių žinių nėra. Tačiau akivaizdu, kad savo vardą jis gavo iš Kaminskio vardo Ignas. Tai galėjo įvykti tada, kai Ignas Kaminskis pradėjo valdyti Vidiškių dvarą (ir kartu palivarką). Gali būti, kad palivarkas egzistavo anksčiau, tačiau turėjo kitą vardą (pvz., Vašivų palivarkas ankstesniuose šaltiniuose oficialiai vadinamas Dekaniške).

1862 m., jau nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, į rytus nuo Ignalinos palivarko buvo pastatyta medinė geležinkelio stotis. XIX a. pabaigoje Ignalina buvo linijinio plano, medinių namelių formuojama gyvenvietė.

1944 m. liepos 4 dieną miestą okupavo Sovietų armija.

XX a. tarpukariu lenkams okupavus Vilniaus kraštą, geležinkelio reikšmė sumažėjo ir Ignalina nustojo plėstis, tačiau po II pasaulinio karo ėmė augti. 1950 m. Ignalinai suteiktas miesto statusas (iki tol buvo miestelis) ir ji tapo rajono centru. Miestas sovietmečiu plėtotas kaip turizmo centras, todėl pramonė liko nuošalyje (Didžiasalis, Visaginas). 1997 m. patvirtintas naujasis Ignalinos herbas.

2018 m. rugsėjį Ignalina tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kuriame renovuoti visi daugiabučiai, kurių esama 104.[4]

Administracinis-teritorinis pavaldumas
19251939 m. Daugėliškio valsčius Švenčionių apskritis Vilniaus vaivadija (Lenkija)
19391941 m. Ignalinos valsčiaus centras Švenčionėlių apskritis
19411950 m. Švenčionių apskritis
19501953 m. rajoninio pavaldumo miestas, Ignalinos apylinkės centras Ignalinos rajono centras Vilniaus sritis
19531995 m.
1995 Ignalinos miesto seniūnija, Ignalinos seniūnijos centras Ignalinos rajono savivaldybės centras Utenos apskritis


Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1866 m. ir 2021 m.
1866 m. 1895 m. 1931 m.[5] 1942 m.sur. 1959 m.sur.[6] 1970 m.sur.[6] 1974 m.
85 300 1 538 929 2 466 3 488 3 900
1976 m. 1979 m.sur.[7] 1989 m.sur.[8] 2001 m.sur.[9] 2010 m. 2011 m.sur.[10] 2012 m.
4 400 4 927 6 872 6 591 5 949 6 007 5 861
2013 m. 2014 m. 2015 m. 2016 m. 2017 m. 2018 m. 2019 m.
5 772 5 702 5 635 5 518 5 260 5 053 4 923
2020 m. 2021 m.sur. - - - - -
4 837 4 777 - - - - -


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 6 007 žmonės:[11]

2001 m. gyveno 6 591 žmonės:[12]

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švietimo ir ugdymo įstaigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Futbolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krepšinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestų partnerystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestas dalyvauja Euroregiono „Ežerų kraštas“ programoje kartu su:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Lietuvos heraldika“. Parengė Edmundas Rimša. // Vilnius, „Baltos lankos“, 2008. 174 p.
  2. Aleksandras Vanagas. „Lietuvos miestų vardai“ (antrasis leidimas). – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. // psl. 71–72
  3. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 122
  4. Ignalina – renovacijos lyderė visoje šalyje
  5. Wykaz miejscowości Rzeczypospolitej Polskiej, tom 1. – Warszawa, 1938.
  6. 6,0 6,1 Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  7. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  8. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  9. Utenos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  10. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013.
  11. 2011 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2021-10-28 iš Wayback Machine projekto.
  12. 2001 m. surašymo duomenys Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.