Kubilas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kubilas su pienu sūriui gaminti
Šiuolaikinis maudymosi kubilas (iš vidaus padengtas plastiku)

Kubilascilindro formos talpa, žema plati statinė – indas skysčiams ar bėralams laikyti, uždengiamas užspaudžiamu dangčiu. Paprastai senieji kubilai pagaminti iš lentinių šulelių, aplenktų keliais medžio ar metalo lankais. Kubilo skirtumas nuo statinės – jis laikomas stačias, o statinė su uždaru dugnu ir viršumi, užsandarinta kamščiu, gali būti paguldoma, ridenama.

Aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kubilus gamindavę amatininkai – kubiliai. Jie rakandus dirbdavo iš pušies, eglės, drebulės, ąžuolo. Indams buvo panaudojama ir beržo, liepos žievė. Gaminiai iš ąžuolo medienos buvo sunkesni ir patvaresni. Kubilai buvo nupinami ir iš šiaudų. Naudoti įvairių dydžių, kaip tara grūdams, miltams laikyti, kitiems maisto produktams saugoti, kraičiui sudėti, prekėms gabenti. Dideliame mediniame kubile skalbdavo, prausdavo vaikus, raugindavo kopūstus, įrengdavo medsukį (sudėtiems koriams sukti).

Šiais laikais kubilams gaminti be medžio pritaikomos ir kitos medžiagos – metalas, plastikas. Naudojamas ir kaip lauko pirtis – didžiulis kubilas su pašildytu vandeniu, talpinantis ne vieną žmogų.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka