Vikrusis driežas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lacerta agilis
Vikrusis driežas (Lacerta agilis)
Vikriųjų driežų patinėlis
Vikrusis driežas (Lacerta agilis)
Vikriojo driežo patelė pietvakarių Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemėje
Apsaugos būklė

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), [1]
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Klasė: Ropliai
(Wikispecies-logo.svg Reptilia)
Būrys: Žvynaropliai
(Wikispecies-logo.svg Squamata)
Antšeimis: Lacertoidea
(Wikispecies-logo.svg Lacertoidea)
Šeima: Tikrieji driežai
(Wikispecies-logo.svg Lacertidae)
Pošeimis: Lacertinae
(Wikispecies-logo.svg Lacertinae)
Triba: Lacertini
(Wikispecies-logo.svg Lacertini)
Gentis: Lacerta
(Wikispecies-logo.svg Lacerta)
Rūšis: Vikrusis driežas
(Wikispecies-logo.svg Lacerta agilis)
Binomas
Lacerta agilis
Linnaeus, 1758
Sinonimai[2]
  • Lacerta boemica Suchov, 1929
  • Lacerta paradoxa Bedriaga, 1886
  • Lacerta stirpium Daudin, 1802
  • Seps argus Laurenti, 1768
  • Seps caerulescens Laurenti, 1768
  • Seps ruber Laurenti, 1768
Paplitimas
Paplitimas
Vikriųjų driežų apytikslis paplitimo arealas Eurazijoje     

Vikrusis driežas (Lacerta agilis) – tikrųjų driežų (Lacertidae) šeimos[3] roplių rūšis.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikrieji driežai savaime paplitę vakarinėje Eurazijos vidutinių platumų klimato juostos dalyje. Vakariausios jų populiacijos gyvena Airijos jūros rytinės pakrantės regionuose, šiauriausios – pietryčių Norvegijoje, pietinėje Švedijoje ir pietų Karelijoje, ryčiausios populiacijos gyvena šiaurės vakarų Mongolijoje ir Rytų Sibiro pietvakariuose iki Baikalo ežero, piečiausios populiacijos gyvena šiaurinėje Graikijoje, subtropikų klimato Kaukazo regiono zonose palei Juodąją jūrą, Armenijoje, šiaurės rytų Turkijoje, bei Kirgizstane apie Isyk Kulio ežerą[4][2] Saugotinas. Dėl buveinių sunykimo vikrusis driežas Europoje nyksta.[5]

Paplitimas Lietuvoje ir buveinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje vikrieji driežai dažni, bet paplitę netolygiai – gausiausi pietryčių, rečiausi vidurio Lietuvoje.[3]

Lietuvoje jie aptinkami ant smėlėtų šlaitų, retuose pušynuose, dažnai galima aptikti besiilsintį ant akmenų.[5] Mėgsta saulėtas, sausas, smėlingas vietas. Rugsėjo-kovo mėnesiais žiemoja žemėje, urvuose kuriuos pats išsikasa arba užima graužikų urvelius bei apsistoja plyšiuose.

Išvaizda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kūnas iki 9-11 cm ilgio, uodega iki 12-18 cm. Kūnas storokas, kojos trumpos, galva palyginti stambi. Pas suaugusius tamsios nugaros juostos tampa didelėmis, netaisiklingos formos, lygiagrečiomis dėmėmis. Kūno šonuose driekiasi eilė tamsių dėmių su ryškiais balkšvais centrais. Veisimosi metu (balandį – gegužę[5]) patinėlių žalsvai juosvos kūno kūno spalvos labai paryškėja, ypač paryškėja žalia spalva. Patelių kūnas gelsvai rusvas, rusvas ar rusvai pilkas. Patinų pilvas žalsvas, patelių – baltas ar baltai žalsvas.[3]

Jauni driežai rausvai pilki, su dviem išilgai nugaros einančiomis tamsiomis juostelėmis.

Vikriųjų driežų nutraukta uodega atauga.[6]

Elgsena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikrieji driežai aktyvūs dieną. Patinai yra poligininiai ir po kopuliacijos, nuo kelių valandų iki kelių dienų saugo savo atskiras pateles. Nors pati kopuliacija trunka tik 2-4 minutes, bendras laikas, kurį patinas skiria vienai patelei, yra gerokai ilgesnis ir gali būti didelė investicija poravimosi sezono metu. Tokiais atvejais, kai patinų kopuliacijos dažnumas ribotas arba kai patelės yra labai vaisingos, patinų partnerio pasirinkimas gali būti prisitaikantis. Vikriųjų driežų patelių didelis kūno dydis yra susijęs su didesniu jų vaisingumu.[7] Kiaušinėlius deda nuo gegužės vidurio iki liepos pabaigos, kartais net rugpjūčio mėnesį. Šiam tikslui ieško smėlėtų, saulėtų vietų. Patelė iškasa nedideles duobutes ir į jas deda nuo 4 iki 15 minkštu dangalu kiaušinėlių, kuriuos užkasa šiltame, sausame smėlyje. Kiaušinėlių vystymosi smėlingame dirvožemyje trukmė labai priklauso nuo aplinkos temperatūros, esant 21-24 °C temperatūrai, jaunikliai išsirita per du mėnesius. Išsiritę jaunikliai yra maždaug 5-6 cm ilgio, o išsiritę jie taip pat turi saugotis savo tėvų, kad nebūtų suėsti. Lytinės brandos jaunikliai sulaukia po pusantrų ar dvejų metų, bet išimtiniais atvejais lytinės brandos gali sulaukti jau po pirmosios žiemos – sulaukę vienerių metų.

Mityba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Minta vabalais, vabzdžiais, vorais, kitais smulkiais bestuburiais.

Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikrieji driežai gali išgyventi iki 12 metų.[5]

Apsaugos priemonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Saulės šildomų smėlynų buvimas yra būtinas šios rūšies išlikimui. Dėl tokių buveinių sunykimo vikrieji driežai Europoje nyksta ir todėl yra saugomi pagal Buveinių Direktyvos IV priedą.[5]

Porūšiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2022 m. šaltiniais išskiriama 11 porūšių:[8]

  1. Lacerta agilis agilis Linnaeus 1758
  2. Lacerta agilis argus (Laurenti 1768)
  3. Lacerta agilis boemica Suchow 1929
  4. Lacerta agilis bosnica Schreiber 1912
  5. Lacerta agilis brevicaudata Peters 1958
  6. Lacerta agilis chersonensis Andrzejowski 1832
  7. Lacerta agilis exigua Eichwald 1831
  8. Lacerta agilis grusinica Peters 1960
  9. Lacerta agilis ioriensis Peters & Muskhelischwili 1968
  10. Lacerta agilis mzymtensis Tuniyev & Tuniyev 2008
  11. Lacerta agilis tauridica Suchow 1926

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „IUCN Red List - Lacerta agilis“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 08 May 2018. 
  2. 2,0 2,1 iucnredlist.org / Sand Lizard Lacerta agilis; Tarptautinė raudonoji knyga. Last assessed: 08 May 2018
  3. 3,0 3,1 3,2 Varliagyviai ir ropliai. Pažintinė serija “gamta šalia tavęs“; Jonas Augustauskas | ISBN 978-9955-37-131-1, Leidykla „Lututė“, 2012
  4. reptile-database.reptarium.cz / Lacerta agilis Linnaeus, 1758
  5. 5,0 5,1 5,2 5,3 5,4 glis.lt / Vikrusis driežas (Lacerta agilis); Nuoroda tikrinta: 2022.06.03.
  6. researchgate.net / Some Specific Features of Tail Regeneration in the Sand Lizard (Lacerta agilis) Author: Viner Faritovich Khabibullin, Bashkir State University; Russian Journal of Ecology 31(1):66-68 | Published: January 2000
  7. springer.com / Male preference for large females and assortative mating for body size in the sand lizard (Lacerta agilis); Mats Olsson | Published: May 1993
  8. reptile-database.reptarium.cz / Lacerta agilis Linnaeus, 1758

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Commons-logo.svg