Raigardas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Raigardo slėnis M. K. Čiurlionio triptike

Raigardo slėnis – 5 km į pietus nuo Druskininkų Nemuno dešinio kranto slėnis, 5 km į pietus nuo Druskininkų, tarp Švendubrės ir Pervalko (Baltarusija).[1] Slėnio rytų pakraštys ir jo šlaitas – kraštovaizdžio draustinis (10,71 km²) su didžiausiu Lietuvoje sufoziniu cirku. Bendras slėnio plotas 14 km², ilgis (iš vakarų į rytus) – 5 km, plotis – 4 km. Salpinės pievos, terasų liekanos, apaugusios pušynais, pelkė (4,26 km²). Per slėnį teka Kubilnyčia. Atsirado maždaug prieš 5000 metų, didėjant ir stumiantis į dešinę Nemuno upės vingiui. Nemunas slėnyje paliko keletą senvagių, kuriose yra du ežerai: Dvarnas prie Pervalkos ir Nemunykštis prie Švendubrės.

Raigardas – tai legendų ir padavimų šaltinis. Pamėgta dailininko M. K. Čiurlionio vieta, kurią jis įamžino triptike „Raigardas“.

Vaizdas į Raigardo slėnį nuo Švendubrės

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietovardis kilo nuo žodžių „raistas“ ir „gardas“ (miestas) junginio.[2]

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasakojama, kad slėnio vietoje kadaise buvo turtingas miestas, kurio gyventojai mėgo lėbauti ir tuo užrūstino Perkūną. Dėl to miestas sugriuvo ir prasmego skradžiai žemėn su visais gyventojais. Nuo to laiko žemėje skamba prakeiktųjų varpas – jie ieško, bet neranda išėjimo iš požemio karalystės. Tas išėjimas yra užverstas Velnio akmeniu slėnio pakraštyje, prie Švendubrės. Sūrūs Druskininkų vandenys – tai pasmerktųjų ašaros.

Raigardo kraštovaizdis

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Raigardo slėnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-05-06).
  2. Gitana Kazimieraitienė. „Legendos pasakoja“. Lietuvos geografiniai objektai. – Kaunas, „Šviesa“, 2008. // psl. 20

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]