Viekšniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Viekšniai
   LIT Wieksznie COA.jpg   
Vieksniai1 2006-07-12.jpg

Viekšniai
56°14′20″N 22°30′50″E / 56.23889°N 22.51389°E / 56.23889; 22.51389 (Viekšniai)Koordinatės: 56°14′20″N 22°30′50″E / 56.23889°N 22.51389°E / 56.23889; 22.51389 (Viekšniai)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Lietuvos vėliava Lietuva
Apskritis: Telšių apskritis Telšių apskritis
Savivaldybė: Mažeikių rajono savivaldybė
Gyventojų (2017): 1 671
Pašto kodas: LT-89094
Commons-logo.svg Vikiteka: ViekšniaiVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(3 kirčiuotė)
Vardininkas: Viekšniaĩ
Kilmininkas: Viekšnių̃
Naudininkas: Viekšniáms
Galininkas: Víekšnius
Įnagininkas: Viekšniaĩs
Vietininkas: Viekšniuosè

lenk. Wieksznie

Viekšniai (žem. Vėikšnē) – miestas Mažeikių rajone, dešiniajame Ventos krante, 13 km į pietryčius nuo Mažeikių. Seniūnijos centras, Viekšnių seniūnaitija.

Yra Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia (pastatyta 1854 m.) ir parapija, senosios kapinės, veikia Viekšnių gimnazija, biblioteka (nuo 1922 m.), įsikūrusi Ventos regioninio parko direkcija. Viekšniuose yra aviacijos pradininko Lietuvoje Aleksandro Griškevičiaus, vaistininko Vincento Aleksandravičiaus muziejai, paštas, įsikūrusi Viekšnių bendruomenė.

Mieste stovi Viekšnių Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvė (pastatyta 1875 m.), Vytauto paminklas, paminklas broliams Biržiškoms (nuo 1995 m.), vandens malūnas (XIX a. pabaigos technikos paminklas). Viekšnių geležinkelio stotis yra Rekečiuose.

Gamta ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miestas įsikūręs dešiniajame Ventos krante, Ventos vidurupio žemumoje. Į šiaurę nuo miesto plyti Kamanų pelkė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viekšnių malūnas

Viekšnių žemė rašytiniuose šaltiniuose minima IX amžiuje. Viekšniai minimi nuo 1253 m., XVI a. istoriniuose šaltiniuose minimas Viekšnių miestelis (1528 m.)[1] ir Viekšnių dvaras. 1634 m. pastatyta Viekšnių bažnyčia. 1656 m. miestelį visiškai sunaikino švedai. Pats miestelis išaugo XVIXVIII amžiuje. XVII a. pabaigoje Viekšniai buvo nemažas šiaurės Lietuvos prekybos centras.

1725 m. spalio 25 d. Vabalninko ir Viekšnių seniūnas Martynas Leopoldas Ščiuka suteikė miesto teises ir herbą, bet savivaldos nepatvirtino valstybės vadovas, todėl 1792 m. gegužės 15 d. suteikta nauja savivalda (pasirašė Lietuvos didysis kunigaikštis Stanislovas Augustas). Miestelį dažnai niokojo įvairios nelaimės: marai, badas, gaisrai, ligos.

XVII a. Viekšniuose apsigyveno žydai. Jie buvo įsikūrę teritorijoje nuo dabartinio tilto per Ventą link malūno. Dabartiniame miestelio centre ir Akmenės gatvėje buvo daugiausia žydų parduotuvių, amatininkų dirbtuvėlių. 1766 m. Viekšnių žydų Kahalas jau priskaičiavo 271 savo bendruomenės narius. 1775 m. inventorinėje knygoje yra minima per dešimt žydiškų pavardžių. 1847 m. miestelyje jau gyveno 1120 žydų.

Buvo pastatyta sinagoga. Apie 1860 m. rabinas Aba Joffe pastatė vaistinės pastatą. 1858 m. Viekšnių valsčiaus žydų bendruomenės sąraše užregistruoti 612 moteriškos lyties ir 498 vyriškos lyties žydai. 1897 m. Rusijos carinės vyriausybės atlikto gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje gyveno 2951 gyventojas, tarp jų – 1646 žydai. Tai sudarė 56 proc. visų gyventojų.

Veikė net kelios chedros – pradinės mokyklos 7-13 metų berniukams, „Toros“ ir jos komentarams mokyti ir aukštesniojo „Ješivos“ mokykla. Vieni šaltiniai teigia, kad buvo dvi sinagogos. Viena – žiemai, kita – vasarai. Kiti šaltiniai teigia, kad buvo net trys sinagogos, veikė žydų labdaros draugija „Linat Hazedek“.

18711873 m. nedideliu atstumu nuo miestelio buvo nutiestas Liepojos-Romnų geležinkelis.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Viekšnių žydai, kaip ir kiti, buvo ištremti į Rusijos gilumą. Po karo į Viekšnius sugrįžo tik apie 300 žydų. Dalis jų žuvo kare ar mirė iš bado. Dalis jų per Odesos (Ukraina) uostą išvyko į Palestiną, Pietų Ameriką.

1918 m., sekdama „madą“, Viekšniuose įsikūrė komunistinė kuopelė. Jai vadovavo Ch. Zarcinas. Grįžę po karo žydai skubiai ėmėsi darbo. Atstatė gerokai nuo karo nukentėjusius Viekšnius. Vėl ėmėsi prekybos, turgaus verslo. 1924 m. įsteigė žydų liaudies banką. Jame buvo 31 narys. Pradėjo veikti žydų vaikų mokykla. Susikūrė dramos būrelis. Pradėjo burtis įvairūs jaunimo judėjimai.

XVI a. pabaigoje miestelyje jau stovėjo Viekšnių bažnyčia, kurią pasisavino evangelikai reformatai. Po 1863 m. sukilimo į Viekšnius ir jų apylinkes pradėjo keltis rusakalbiai stačiatikiai. Čia pradėta statyti Viekšnių Šv. Sergijaus cerkvė, kuri 1875 m. buvo pašventina. 1941 m. čia ėmė kurtis partizanų būrys.

Viekšniai (Winxnia) pavaizduoti 1706 m. Frederik’o de Wit-Pieter’io Mortier’o Livonijos ir Kuršo žemėlapyje

Nuo 1958 m. gegužės 15 d. iki nepriklausomybės atgavimo Viekšniai buvo miesto tipo gyvenvietė, o 1995 m. tapo miestu. Sovietmečiu veikė profesinė technikos mokykla.

1998 m. patvirtintas dabartinis Viekšnių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1528 m. Viekšnių valsčiaus centras
1661 m. – XVIII a. Viekšnių seniūnijos centras
XIX a. 2-oji pusė – 1915 m. Viekšnių valsčiaus centras Šiaulių apskritis Kauno gubernija
19191950 m. Mažeikių apskritis
19501953 m. Viekšnių apylinkės centras Akmenės rajonas Šiaulių sritis
19531958 m.
19581995 m. miesto tipo gyvenvietė, Viekšnių apylinkės centras
19951999 m. Viekšnių seniūnijos centras Akmenės rajono savivaldybė Šiaulių apskritis
1999 Mažeikių rajono savivaldybė Telšių apskritis


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viekšnių pavadinimo kilmė nėra aiški. Veikiausiai tai yra hidroniminis vietovardis, ir, nors šiuo metu vandenvardžio su šaknimi viekšn- neaptinkama, tačiau J. Sprogio XVI a. surinkta informacija rodo, kad būta ežero Viekšnas (ar panašiu vardu). Be to, kitose Lietuvos vietose yra ne vienas vandenvardis su šia šaknimi.

Liaudies etimologija byloja, kad visas plotas buvo apaugęs vinkšnomis. Čia apsigyvenę žmonės ir ėmė miestelį vadinti šiuo vardu.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1833 m. ir 2017 m.
1833 m. 1897 m.sur. 1923 m.sur. 1959 m.sur. 1970 m.sur.[2] 1979 m.sur. 1981 m.[3]
670 2 951 2 024 2 734 2 748 2 781 2 600
1985 m.[4] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. 2015 m. 2017 m. -
2 400 2 410 2 270 1 938 1 747 1 671 -


Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2011 m. gyveno 1 938 žmonės:[5]

  • Lietuviai – 97,06% (1881);
  • Rusai – 1,24% (24);
  • Kiti – 1,7% (33).

2001 m. gyveno 2 270 žmonės:[6]

  • Lietuviai – 98,01% (2225);
  • Rusai – 0,97% (22);
  • Kiti – 1,01% (23).
Paminklas broliams prof. Mykolui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms ir jų tėvams atminti

Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mykolas Biržiška kaip Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras per žemės reformą gavo valstybinio fondo žemės kaip dovaną, tačiau turtą pardavė ir pridėjęs savų pinigų pastatydino Viekšiuose ligoninę, kurią atidavė savivaldybei.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Ventos regioninis parkas - Istorinės datos“. ventosparkas.lt. Suarchyvuotas originalas 2015-10-29. Nuoroda tikrinta 2016-03-03. 
  2. Viekšniai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 738 psl.
  3. Viekšniai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 217 psl.
  4. Viekšniai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 506 psl.
  5. 2011 m. surašymo duomenys
  6. 2001 m. surašymo duomenys

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Viekšniai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 426 psl.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]