Stakliškės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Stakliškės
Stakliškės, aikštė.JPG
Stakliškių centras
Stakliskes COA.gif

Stakliškės
Koordinatės 54°35′31″š. pl. 24°19′08″r. ilg. / 54.592°š. pl. 24.319°r. ilg. / 54.592; 24.319 (Stakliškės)Koordinatės: 54°35′31″š. pl. 24°19′08″r. ilg. / 54.592°š. pl. 24.319°r. ilg. / 54.592; 24.319 (Stakliškės)
Apskritis Kauno apskrities vėliava Kauno apskritis
Savivaldybė Prienų rajono savivaldybės vėliava Prienų rajono savivaldybė
Seniūnija Stakliškių seniūnija
Gyventojų skaičius 747 (2011 m.)
Commons-logo.svg Vikiteka: StakliškėsVikiteka
Vietovardžio kirčiavimas
(1 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Stãkliškės
Kilmininkas: Stãkliškių
Naudininkas: Stãkliškėms
Galininkas: Stãkliškes
Įnagininkas: Stãkliškėmis
Vietininkas: Stãkliškėse

Stakliškės – gyvenvietė Prienų rajone, į rytus nuo Prienų, prie kelio  A16  VilniusPrienaiMarijampolė . Seniūnijos centras, 2 seniūnaitijos.

Stovi Stakliškių Švč. Trejybės bažnyčia (nuo 1776 m.), koplyčia ir šventoriaus vartai, yra Stakliškių vidurinė mokykla, biblioteka (nuo 1937 m.), kultūros namai, paštas (LT-59052), ikimokyklinio ugdymo skyrius, paminklas Nepriklausomybės dešimtmečiui pažymėti (pastatytas 1997 m.). Šalia gyvenvietės prie Verknės trykšta Stakliškių versmės. Į rytus nuo gyvenvietės stūkso Stakliškių I piliakalnis ir Stakliškių II piliakalnis, pilkapynas. Apylinkėse buvo rastas Stakliškių lobis.

Vietovė garsėja „Stakliškių midumi“ – Europos Sąjungoje saugomu produktu, įtrauktu į Saugomų geografinių nuorodų (SGN) registrą.

Išlikę XIX a. pab. alaus daryklos salyklo bokštas ir sandėlis, XVIII a. koplytėlė su Kristaus, nešančio kryžių, skulptūra.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jau XIII–XIV a. čia būta nemažos gyvenvietės. Vietovė minima Kryžiuočių karo kelių į Lietuvą aprašymuose nuo XIV a. pabaigos kaip visko gausus kraštas. Nuo 1513 m. – miestelis. 1549 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Stakliškes užrašė Barborai Radvilaitei.[4] Iki 1586 m. pastatyta pirmoji Stakliškių bažnyčia.

Stakliškių miesto herbas 1792 m.

XVIII a. seniūnas L. Pacas įrengė prie Žiupos šaltinių druskos varyklą. 1791 m. mineralinius vandenis tyrė VU profesorius S. Jundzilas. 1792 m. Stakliškės gavo Magdeburgo teisę. Po 1795 m. dvarą perėmė Rusijos iždas. Per 1831 m. sukilimą F. Modzalevskis Stakliškių parapijoje sudarė sukilėlių būrį. 1847 m. mineraliniai vandenys imti naudoti gydymo tikslams – tais metais atidaryta nedidelė medinė gydykla, kurioje 1853 m. gydėsi apie 200 žmonių. Miestelis XIX a. viduryje buvo svarbus kurortas, tačiau 1857 m. ištiko didelis gaisras ir kurortas nebeatsigavo, vietoje jo išpopuliarėjo netoliese buvęs Birštonas.

Per 1905–1907 m. Rusijos revoliuciją 1905 m. Stakliškėse vyko mitingas ir politinė demonstracija. 1905 m. leistas turgus, įsteigtas paštas, 1909 m. – taupomoji‑skolinamoji bendrovė, 1910 m. įkurti Šv. Kazimiero, 1911 m. – Blaivybės draugijų skyriai. 1910 m. Stakliškės buvo išsiskirstytos į vienkiemius. 1919 m. vasarą miestelį okupavo lenkų armija. 1919–1950 m. – valsčiaus centras. 1930 m. buvo 58 namai, 17 parduotuvių, alaus darykla, malūnas, veikė smulkaus kredito draugija, kelių visuomeninių organizacijų skyriai. Nuo 1945 m. pavasario Stakliškių valsčiaus Lietuvos partizanai telkėsi Punios šile, priklausė Kunigaikščio Margio rinktinei.[5]

Sovietmečiu buvo kolūkio centrinė gyvenvietė. 1968 m. spalio 23 d. sudaryta dabartinė gyvenvietė, kai buvo sujungtos Stakliškės I ir Stakliškės II.

1997 m. gruodžio 18 d. Prezidento dekretu patvirtintas Stakliškių herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XVI–XVIII a. Stakliškių seniūnija
19191950 m. Stakliškių valsčiaus centras
19501994 m. Stakliškių apylinkės centras
1994 Stakliškių seniūnijos centras


Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1375 m. Vokiečių ordinų kronikoje minimos kaip Staghelisken, 1385 m. kaip Stakelisken. Gali būti, kad vietovardis kilęs nuo bendrinio žodžio staklės, nors priesaga -iškės dažniausiai taikoma vietovardžiams, kilusiems iš asmenvardžių. Tačiau pavardė su šaknimi stakl- nėra žinoma. Viena iš senesnių ordino minimų formų turi šaknį stakel-, kurią būtų galima kildinti iš mažybinės pavardės Stakelė ar Stakelis, kuri savo ruožtu kilusi nuo Stakė, Stakas ar Stakys, o šioji nuo krikščioniško vardo Stanislovas arba Eustachijus (trumpiniai – Stakas, Stachas). Nors ir maža tikimybė, kad 1375–1385 m. pabaigoje jau buvo krikščioniškų vardų pietų Lietuvoje, tačiau tai įmanoma.

XX a. tarpukariu norminė lytis buvo Stakliškis.

Stakliškės. UAB „Lietuviškas midus"
Aikštė Stakliškėse
Mokykla
Nepriklausomybės paminklas

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1738 m. ir 2011 m.
1738 m. 1789 m. 1833 m. 1868 m.*[3] 1897 m.sur. 1901 m.*[2] 1923 m.sur. 1959 m.sur.
17 63 336 1 305 2 200 1 869 1 787 1 690
1970 m.sur.[6] 1979 m.sur. 1982 m.[7] 1987 m.[8] 1989 m.sur. 2001 m.sur. 2011 m.sur. -
1 410 1 167 1 160 945 997 940 747 -
  • * pagal enciklopedijos išleidimo metus. Metai, kurių duomenys pateikti enciklopedijoje, nenurodyti.


Žymūs žmonės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos vietovardžiai (VLKK, 2010 m.)
  2. 2,0 2,1 Стоклишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 31А (62) : Статика — Судоустройство. С.-Петербургъ, 1901., 680 psl. (rus.)
  3. 3,0 3,1 Стоклишки. Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 4 (Павастерортъ — Сятра-Касы). СПб, 1868, 763 psl. (rus.)
  4. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 123 p.
  5. Stakliškės. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012
  6. Stakliškės. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 3 (R–Ž). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1971, 277 psl.
  7. Stakliškės. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas, 367 psl.
  8. Stakliškės. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 86 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkinės gyvenvietės[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Pieštuvėnai – 5 km Nemaitonys – 11 km
Užuguostis – 6 km
Blank-50px.png
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Pikelionys – 6 km
JIEZNAS – 11 km
Gripiškės – 2 km
AUKŠTADVARIS – 13 km