Kazimieras Jogailaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Kazimieras Jogailaitis
Lietuvos didysis kunigaikštis,
Lenkijos Karalius Kazimieras IV
Kazimier Jagajłavič. Казімер Ягайлавіч (XIX).jpg
COA of Gediminaičiai dynasty Lithuania.svg
Gediminaičių dinastija
Gimė: 1427 m. lapkričio 30 d.
Krokuva
Mirė: 1492 m. birželio 7 d. (64 metai)
Krokuva
Tėvas: Jogaila
Motina: Zofija Alšėniškė
Sutuoktinis(-ė): Elżbieta Habsburgaitė
Vaikai:

Aleksandras
Šv. Kazimieras
Jonas Albrechtas
Zigmantas Senasis
Vladislovas II
Fridrikas
Jadvyga Bavarė
Zofija Brandenburgietė
Ona Pamario kunigaikštienė
Barbora Saksė
Elžbieta Leignico kunigaikštienė

Grand Ducal Coat of Arms of Lithuania.svg
Lietuvos didysis kunigaikštis
Valdė: 1440 m. - 1492 m. (~52 metai)
Pirmtakas: Žygimantas I
Įpėdinis: Aleksandras
Coat of arms of Poland.png
Lenkijos Karalius
Valdė: 1447 m. - 1492 m. (~45 metai)
Pirmtakas: Vladislovas III
Įpėdinis: Jonas Albrechtas
Commons-logo.svg Vikiteka: Kazimieras JogailaitisVikiteka
Kazimiero Jogailaičio valdoma Lietuvos ir Lenkijos teritorija 1466 m.

Kazimieras IV Jogailaitis (lenk. Kazimierz IV Jagiellończyk; g. 1427 m. lapkričio 30 d. Krokuvoje – m. 1492 m. birželio 7 d. Gardine), Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras I Jogailaitis (1440–1492 m.), Lenkijos karalius Kazimieras IV Jogailaitis (1447-1492 m.).

Kazimieras Jogailaitis buvo Jogailos sūnus ir jaunesnysis Vladislovo III-ojo Varniečio brolis. Lenkijos sostą užėmė po brolio mirties ir metus laiko trukusio tarpuvaldžio.

Naujas valdovas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žygimantui I mirus, Lietuvoje vėl prasidėjo neramumai ir ginčai dėl sosto. Kai Jogailos sūnus Kazimieras, vos 13 metų berniukas, lenkų lydimas atvyko į Vilnių, Lietuvos ponai be lenkų žinios atliko Kazimiero vainikavimosi Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu apeigas, uždėdami jam ant galvos Gedimino mitrą (vainiką). Paskelbus Kazimierą didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu be lenkų sutikimo ir prieš jų norą, visi buvę Lietuvos ir Lenkijos ryšiai vėl nutrūko. Kadangi Kazimieras buvo labai jaunas, kraštą už jį valdė ponai su Jonu Goštautu priešakyje. Protingo Goštauto valdomoje Lietuvoje netrukus įsigyveno tvarka ir santaika. Kazimieras, likdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi. Tuo metu Kazimiero vyresnysis brolis, Lenkijos karalius Vladislovas, žuvo kovoje su turkais (1444 m.). Būtent tuo pasinaudoję lenkai ir pasikvietė Kazimierą užimti Lenkijos sostą. Lietuviai ilgai nenorėjo sutikti su atnaujinamais ryšiais, bet pagaliau nusileido, ir Kazimieras išvyko į Krokuvą vainikuotis Lenkijos karaliumi – drauge pasilikdamas ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.

Socialinė nelygybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XV a. viduryje vyraujančioje feodalizmo sistemoje gyventojai buvo suskirstyti į keturis luomus: dvasininkai, kilmingieji, miestiečiai ir valstiečiai. Kiekvieno luomo žmonės tvarkėsi pagal skirtingus įstatymus, jų teisės ir pareigos valstybei buvo nevienodos. Tiktai dvasininkai ir kilmingi žmonės buvo laikomi krašto piliečiais, jų luomui išskirtinai priklausė didžiulės privilegijos.

Kazimiero privilegija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kurie aukštesnieji Lietuvos bajorai tikėjosi, kad, Lietuvai susijungus su Lenkija, ir jie gausią didesnių teisių. Todėl sutiko išleisti Kazimierą į Lenkiją, kai jis Lietuvos bajorams katalikams ir stačiatikiams rusams savo raštu pažadėjo:

  1. apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę ,ir neleisti nuo jos atplėšti jokių žemių;
  2. neleisti svetimiems- nelietuviams-, pirkti žemės Lietuvoje bei eiti valdžioje ar bažnyčioje tarnybas;
  3. suteikti Lietuvos bajorams ir miestiečiams tokias pat teises, kokias turi Lenkijos bajorai ir miestiečiai.

Raštas pasirašytas 1447 m. Jis yra labai reikšmingas, nes nuo to laiko kunigaikščio valdžia Lietuvoje ėmė silpnėti; valstiečiai nustojo mokėti mokesčius didžiajam kunigaikščiui, turėjo juos mokėti bajorams ir didikams, ponams, kurie tapo valstiečių teisėjais.Didesnė Lietuvos gyventojų dalis ėmė priklausyti bajorams, o nebe didžiajam kunigaikščiui. Bajorai nuo to laiko pradėjo savivaliauti, varžyti kunigaikštį ir reikalauti iš jo dar didesnių laisvių. Laisvieji Lietuvos valstiečiai tapo bajorų baudžiauninkais, beveik vergais; buvo įpareigoti dirbti tam tikrą dienų skaičių per savaitę pono laukus. Dauguma valstiečių neteko žemės nuosavybės teisių ir teisės pasirinkti poną, kuriam tarnaus. 1447 m. Kazimiero raštas, dar vadinamas privilegija, oficialiai pradėjo baudžiavą Lietuvoje.

Kazimiero valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kazimieras valdė apie 52 metus. Nuolat gyvendamas Krokuvoje, jis turėjo daugiau rūpintis Lenkijos reikalais negu Lietuvos. Jis vis tik gana dažnai lankydavosi Lietuvoje, mirė Gardine. Tai paskutinis didysis kunigaikštis, kuris kalbėjo lietuviškai. [1] Jam valdant, Lietuva išvengė didelių karų, gyventojai nesibaimino, todėl ramiai dirbo savo darbus. Kazimiero viešpatavimas Lietuvoje nebuvo pavyzdingas: šalyje liko daug nesutvarkytų reikalų, o kaimynai labiau stiprėjo.

1470 m. buvo sudaryta sutartis tarp LDK ir Naugardo (Velikij Novgorod): pripažinta Kazimiero valdžia, o jis, kaip valdovas, įsipareigojo ginti Naugardą nuo Maskvos. 1471 m. Ivanas III pasiuntė prieš juos kariuomenę. Kazimieras, Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis, jokios pagalbos nesuteikė. Naugardo kariuomenė žiauriai sutriuškinta tų pačių metų liepos 13 d. prie Šelonės upės. Naugardas atsisakė ryšių su LDK, užleido Ivanui III dalį savo žemių, įsipareigojo sumokėti kontribuciją. 1477 m. Naugardas dar kartą atsisakė Maskvos valdovo. Po Naugardo žemę pasklido Maskvos kariuomenė, kuri ėmė deginti ir žudyti. 1478 m. Naugardas (Velikij Novgorod) pasidavė ir buvo amžiams prijungtas prie Maskvos.

1471 m Kazimieras sudarė sąjungą su Ordos chanu Achmatu prieš Maskvos kunigaikštį Ivaną III, kuris nustojo mokėti Ordai duoklę. 1472 liepos mėnesį Achmatas nesėkmingai puolė Maskvą. Prie Okos turėjo prisijungti Kazimiero kariuomenė, kuri neatvyko, kadangi Kazimieras buvo įsitraukęs į kovą dėl Vengrijos sosto. Negana to, pasak lenkų istorikų, totorių stovykloje kilo infekcijos protrūkis.

1480 rudenį, susitaręs su Kazimieru dėl pagalbos, Ordos chanas Achmatas vėl surengė stambų žygį į Maskvą. Viskas baigėsi vadinamuoju Stovėjimu prie Ugros upės (spalio 8 – lapkričio 11), kai karaliaus Kazimiero kariuomenė vėl nepasirodė. Ordos chanas Achmatas, grįždamas nusiaubė viršutinės Okos baseine buvusias LDK žemes. Rusų istorikai kaip neatvykimo priežastį regi Ivano III sąjungininko Mengli-Girėjaus puolimą, lenkų istorikai - 1478 metais Kazimiero karinę akciją Varmėje (kunigų karas, len. wojna popia)

Lenkų istorikai dėl nevykdytų sutarčių su Ordos chanu Achmatu kaltina lietuvių pusę, teigdami, jog chano Achmato 1471 ir 1480 m. sutartys buvo sudarytos su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu (o ne Karaliumi) Kazimieru ( nors Kazimieras karūnuotas Lenkijos karaliumi 1447 metais).

Kunigaikščio šeimos likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kazimieras Jogailaitis buvo vedęs Vokietijos imperatoriaus Albrechto Habsburgo dukterį Elžbietą ir turėjo šešis sūnus ir penkias dukteris. Vaikai augo Krokuvoje lenkų ir vokiečių dvariškių apsupti. Sūnų mokytojas buvo lenkų istorikas kronikininkas Jonas Dlugošas, kuris mokino juos lotyniškai. Vyriausiąjį sūnų Vladislovą Kazimieras paskyrė Čekijos ir Vengrijos karaliumi, kitą, Frydrichą, kardinolu, Aleksandrą ir Žygimantą Lenkijos karaliais ir Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais, Jonas Albrechtą - Lenkijos karaliumi nuo 1492 m. ,ir valdė jis iki 1501 m. Visas dukteris buvo išleido tekėti už vokiečių kunigaikščių: pamarės, Bavarijos ir kt. O antrasis sūnus Kazimieras tapo šventuoju ir Lietuvos globėju.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Galerija
Kazimieras Jogailaitis
Gimė: 1427 m. lapkričio 30 d. Mirė: 1492 m. birželio 7 d.
Karališkieji titulai
Prieš tai:
Žygimantas Kęstutaitis
Grand Ducal Coat of Arms of Lithuania.svg
Lietuvos didysis kunigaikštis
1440 - 1492
Po to:
Aleksandras
Prieš tai:
Vladislovas III
Lenkijos Karalius
1447 - 1492
Po to:
Jonas I Albrechtas

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2004. 102 p.
  • Daugirdaitė-Sruogienė, V., Lietuvos istorija, 1990.
  • Paweł Jasienica, Myśli o dawnej Polsce, Czytelnik, Warszawa 1990. ISBN 83-07-01957-5
  • Szorc, Alojzy. Dzieje diecezji warmińskiej (1243–1991). – Olsztyn, 1991.
  • Genealogija