Suvalkija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Lietuvos etnografinis regionas:
Suvalkija (Sūduva)
Sūduvos herbas.jpg
Šalis: Pietvakarių Lietuva
Tautos: Lietuviai
Kalba: Lietuvių kalba, vakarų aukštaičių tarmė, kauniškių patarmė, kapsų ir zanavykų šnekta
Valstybės: Lietuvos Respublika
Miestai: Marijampolė
Etnoregionai.png
Žemėlapyje pažymėta tamsiai violetine spalva

Suvalkija (Sūduva) – Etninė sritis, Lietuvos etnografinis regionas, suvalkiečių gyvenama Lietuvos dalis, istorinėje Sūduvos srityje, kairiajame Nemuno krante, apimantis didžiąją Lietuvos Užnemunės dalį (Marijampolės apskritį - Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio rajonus, Kauno apskrities Kauno rajono pietinę ir Prienų rajono vakarinę dalis). XIX a. pab. vakarinėje Suvalkijos (Sūduvos) dalyje vartojamų kapsų ir zanavykų šnektų pagrindu susiformavo dabartinė bendrinė (literatūrinė) lietuvių kalba.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baltų gentys 12-as amžius.svg

Seniausias regiono pavadinimas – Sūduva, kilęs nuo sūduvių (jotvingių) genties. Lietuviai šį regioną vadino Dainava, vokiečiai Sudauen (Sūduva), lenkai Jaćwież, rusėnai Ятвягия (Jotva).[1] Iki viduramžių pabaigos Suvalkijoje (Sūduvoje) gyventa trijų baltiškų etnosų: panemuniais – žemaičių ir lietuvių, o vakarinėje krašto dalyje (Vilkaviškio r. ir gretimoje Šakių r. dalyje) – nadruvių kilties prūsų.

Pirmaisiais lietuvių kovų su kryžiuočiais dešimtmečiais kraštas iš dalies virto dykra; pagal Melno taikos sutartį (1422 m.) LDK sugrįžusią Užnemunę greitai rekolonizavo sulietuvėję karo pabėgėlių nadruvių palikuoniai bei kt. lietuvių naujakuriai. Šie persikėlėliai (daugiausia išeiviai iš būsimų Kauno, Raseinių ir Trakų pavietų teritorijos) atsinešė naujus gyvensenos įgūdžius bei papročius, tačiau suvalkiečių (sūduvių) etnografinės grupės (ypač vad. kapsų ir zanavykų) susiformavimui didelės įtakos turėjo ir nadruvių substratas.

Suvalkija (Sūduva) – savito likimo žemė. Nuo 1795 m. iki XIX a. pab. (iš dalies ir kelis vėlesnius dešimtmečius) jos ūkinė visuomeninė raida vyko izoliuotai nuo likusios Lietuvos. 17951807 m. po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Sūduva (taip pat Lenkijos dalis su Varšuva) atiteko Prūsijai, ją imta vadinti Užnemune, Naujosios Rytų Prūsijos dalis.

1807 m., net keliasdešimčia metų anksčiau negu likusioje Lietuvos dalyje, panaikinta baudžiava ir vėlesnės žemės reformos, valstiečiams suteikta asmens laisvė, o tai paskatino spartesnę ekonominę, socialinę, kultūrinę raidą.

Dėl geresnių socialinių, ekonominių bei kultūrinių sąlygų, žemdirbystei palankių derlingų žemių, regiono gyventojai tapo turtingiausiais XIX–XX a. Lietuvos ūkininkais, tuo laikotarpiu davė šaliai daugiausia išsilavinusių žmonių. Iš šio regiono yra kilę net šeši iš dvidešimties Valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų, vienas iš jų – Lietuvos patriarchas Jonas Basanavičius. Šiame krašte gimė ir Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka bei lietuvių bendrinės kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis.

Lietuvos Užnemunės teritoriją (be dabartinio Lazdijų r., anksčiau Seinų apskritis) pradėta vadinti „Suvalkija“ (lenk. Suwalszczyzna), taip identifikuojant Suvalkų gubernijos teritoriją[2] , po 1867 m., pertvarkius šiaurines apskritis Lenkijos Kongreso karalystėje į naują guberniją vietoje Augustavo gubernijos (egzistavo 18151867 m., iki 1837 m. vadinta Augustavo vaivadija) (egzistavo iki 1917 m.). Ją sudarė 7 apskritys: Augustavo, Suvalkų, Seinų, Kalvarijos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Vladislavovo (Naumiesčio). Apie XIX a. pradžią visos 7 išvardytos apskritys dar buvo etniškai lietuviškos, tačiau iki XIX a. pab. beveik visi Augustavo ir Suvalkų aps. lietuviai sulenkėjo; po 1919–1920 m. Lietuvos ir Lenkijos ginkluoto konflikto šios apskritys (kaip ir dalis buv. Seinų aps.) atiteko Lenkijai.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje Lietuvos TSR etnologai kartu su kalbininkais nusprendė regioną vadinti Suvalkijos etnografine sritimi. Kiti pavadinimai, sinonimai iš kalbos buvo išstumti, įsitvirtino etnografinio regiono pavadinimas Suvalkija[3], sąvoka, apimanti vien suvalkiečiams priskiriamų zanavykų ir kapsų apgyventas žemes.

Atkūrus Nepriklausomybę, šio etnografinio regiono visuomenės veikėjai pradėjo siekti, kad regionas būtų vadinamas Sūduva.[4] Siekiant suderinti nuomones, pradėtas naudoti dvigubas šio etnografinio regiono pavadinimas - Suvalkija (Sūduva). Valstybinė lietuvių kalbos komisija 2013 m. vasario 28 d. nutarė įrašyti į Lietuvos vietovardžių sąrašą Sūduvà.[5]. 2016 m. Etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatyme įtvirtintas Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono pavadinimas.[6]

Dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiandien Suvalkiją (Sūduvą) kerta transeuropinė Šiaurės-Pietų automagistralė „Via Baltica“, ties kuria įsikūrusi Kalvarijos muitinė yra tikri Lietuvos vartai į Lenkiją bei Vakarų Europą; Kybartuose veikia svarbi Lietuvos ir Rusijos Kaliningrado srities pasienio muitinė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jonas Puzinas (1965-02-02). „Sūduvių problema“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio mėn. 10 d.. 
  2. Totoraitis, Jonas (2003). Sūduvos Suvalkijos istorija. Piko valanda, 728. ISBN 9986875870.
  3. Dalia Urbanavičienė (2013-02-18). „Regiono pavadinimų „Sūduva“, „Užnemunė“, „Suvalkija“ raida.“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio mėn. 08 d.. 
  4. EKGT informacija (2013-12-27). „Sūduviai nenori vadintis suvalkiečiais“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio mėn. 08 d.. 
  5. „Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Nutarimas 2013 m. vasario 28 d. Nr. N-1 (137)“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio mėn. 08 d.. 
  6. „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. 1999 m. rugsėjo 21 d. Nr. VIII-1328“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio mėn. 08 d.. 

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka


Liet-etno-regionai.png Lietuvos etnografiniai regionai Liet-etno-regionai.png

Aukštaitija | Dzūkija | Mažoji Lietuva | Suvalkija | Žemaitija