Vidžemės gubernija
| Vidžemės gubernija Лифляндская губерния | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| |||||||
 | |||||||
| Valstybė |  Rusijos imperija
| ||||||
| Generalgubernatorija | Pabaltijo generalgubernatorija | ||||||
| Administracinis centras | Ryga | ||||||
| Ujezdai | 9 (1783) | ||||||
| Gubernatorius | Vidžemės gubernatorius | ||||||
| Gyventojų | 507 150 (1785), 777 183 (1846), 1 399 000 (1905) | ||||||
| Plotas | 45 515 km² | ||||||
.svg){kind=small}
Vidžemės gubernija (latv. Vidzemes guberņa; arba Lifliandijos gubernija, rus. Лифляндская губерния) – administracinis vienetas Rusijos imperijoje, kurį sudarė Latvijos istorinis regionas Vidžemė ir Estijos pietinė dalis. Centras – Ryga.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prieš tai ši teritorija buvo nepriklausoma nuo Švedijos ir vadinosi Švedų Vidžemė. 1710 m. Šiaurės karo metu rusų kariuomenė užėmė Rygą ir 1721 m. pasirašius taikos sutartį Švedų Vidžemė tapo Vidžemės gubernija. Oficialiai ji įkurta 1713 m. rugpjūčio 8 d. kaip Rygos gubernija, 1719 m. birželio 9 d. ji suskirstyta į 2 provincijas (Rygos ir Smolensko). 1726 m. iš Rygos gubernijos atskirta nauja Smolensko gubernija. 1783 m. liepos 14 d. reformuota į Rygos vietininkystę, kuri 1796 m. gruodžio 23 d. pervadinta Lifliandijos gubernija.[1]
Vidžemės gubernija gyvavo iki Pirmojo pasaulinio karo, po kurio susikūrė nepriklausomos Latvijos ir Estijos valstybės. Vidžemės guberniją etniniu principu pasidalijo Latvija ir Estija.
Apskritys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1913 m. Lifliandijoje buvo 9 apskritys:[2]
- Arenburgo apskritis
- Cėsių apskritis
- Jurjevo apskritis
- Pernu apskritis
- Rygos apskritis
- Valkos apskritis
- Valmieros apskritis
- Veru apskritis
- Viljandžio apskritis
Didžiausi miestai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Лифляндская губерния. Archyvuota kopija 2022-12-29 iš Wayback Machine projekto. – Москва, Большая российская энциклопедия, 2004–2017.
- ↑ Волостныя, станичныя, сельския, гминныя правления и управления, а также полицейские станы всей России с обозначением места их нахождения. – Киев, Изд-во Т-ва Л. М. Фиш, 1913. // psl. 144 (PDF 44–46 psl.)
