Transliteracija
Transliteracija – teksto, užrašyto viena rašto sistema, perrašymas, naudojant kitą rašto sistemą.[1] Pavyzdžiui, kirilicos raidė „Я“ gali būti užrašoma su lotyniška abėcėle kaip „ja“, su japoniška katakanos abėcėle kaip „ヤ“, o su korėjietiška hangul abėcėle kaip „ㅑ“. Priklausomai nuo transliteruojamų rašto sistemų, tas pats vieno rašto ženklas gali turėti kelis kito rašto ženklų atitikmenis.
Transliteracijoje didžiausias dėmesys teikiamas vieno rašto perrašymui kitu raštu, nebūtinai siekiant kuo tiksliau atspindėti rašto ženklų ar jų junginių skambesį. Į pastarąjį aspektą daugiau gilinamasi transkripcijos metu. Nepaisant to, priklausomai nuo transliteracijos pobūdžio, joje taip pat gali būti atsižvelgiama ir į fonetines kalbų ypatybes.
Transliteracija naudojama siekiant padaryti tekstą perskaitomą tiems, kas nesupranta originalaus jo užrašymo. Ji pasitelkiama žodynuose, užsienio kalbų vadovėliuose, turistų lankomose vietose esančiuose užrašuose ir kitur. Kai kuriose šalyse transliteracija paplitusi daugiau nei kitose. Pavyzdžiui, vietovių pavadinimai Japonijoje, Kinijoje, Pietų Korėjoje, Bulgarijoje, dalyje Arabų šalių neretai užrašomi ne tik vietine rašto sistema, bet ir lotyniška abėcėle.
Taip pat skaitykite
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Transliteracija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013