Urbanizacija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – pastebėta daug būdingų vertimo klaidų
Jei galite, sutvarkykite.
Pasaulio politinis žemėlapis pagal miestuose gyvenančių žmonių procentą (2006 m.)
Čikaga – urbanizacijos pavyzdys

Urbanizacija reiškia gyventojų perėjimą iš kaimo į miesto teritorijas, kaimo vietovėse gyvenančių žmonių dalies sumažėjimą ir visuomenės prisitaikymą prie šio pokyčio.[1] Tai yra procesas, kurio metu miestai formuojasi ir didėja, daugiau žmonių pradeda gyventi ir dirbti miestų centruose.[2]

Urbanizaciją reikėtų atskirti nuo miesto augimo. Nors urbanizacija reiškia visų šalies gyventojų dalį, gyvenančią miestams priskiriamose vietovėse, miesto augimas griežtai nurodo absoliutų tose vietovėse gyvenančių žmonių skaičių. [3] Jungtinių Tautų Organizacija prognozavo, kad 2008 m. pabaigoje pusė pasaulio gyventojų gyvens miestuose.[4] Prognozuojama, kad iki 2050 m. apie 64% besivystančio pasaulio ir 86% išsivysčiusių šalių bus urbanizuoti.[5] Tai atitinka maždaug 3 milijardus miestiečių iki 2050 m., kurių didžioji dalis bus Afrikoje ir Azijoje.[6] Pažymėtina, kad Jungtinės Tautos taip pat neseniai prognozavo, kad beveik visas pasaulio gyventojų skaičiaus augimas nuo 2017 iki 2030 metų bus vykdomas miestuose, o per ateinančius 10 metų bus apie 1,1 milijardo naujų miestiečių.[7]

Urbanizacija yra aktuali įvairioms disciplinoms, įskaitant miesto planavimą, geografiją, sociologiją, architektūrą, ekonomiką ir visuomenės sveikatą. Šis reiškinys buvo glaudžiai susijęs su modernizavimu, industrializacija ir sociologiniu racionalizacijos procesu.[8] Urbanizacija gali būti vertinama kaip specifinė būklė esamu laiku (pvz., viso gyventojų skaičiaus ar ploto dalis miestuose) arba kaip tos būklės kitimas laikui bėgant. Todėl urbanizaciją galima kiekybiškai įvertinti pagal miesto išsivystymo lygį, palyginti su bendru gyventojų skaičiumi, arba pagal greitį, kuriuo didėja miesto gyventojų dalis. Urbanizacija sukuria milžiniškus socialinius, ekonominius ir aplinkos pokyčius, kurie suteikia tvarumo galimybę, suteikiant „galimybę efektyviau naudoti išteklius, kurti tvaresnį žemės naudojimą ir apsaugoti natūralių ekosistemų biologinę įvairovę“.[6]

Urbanizacija yra ne tik šiuolaikinis reiškinys, bet ir sparti bei istorinė žmogaus socialinių šaknų transformacija pasauliniu mastu, kai kaimo kultūrą dažniausiai keičia miesto kultūra. Pirmasis svarbus gyvenviečių pasikeitimas buvo medžiotojų-rinkiotojų būriavimasis kaimuose prieš daugelį tūkstančių metų. Kaimo kultūrai būdingos bendros kraujo giminystės, artimi santykiai ir bendruomeniškas elgesys, o miesto kultūrai – tolimos kraujo giminystės, tolimi santykiai ir konkurencinis elgesys. Prognozuojama, kad šis precedento neturintis žmonių judėjimas tęsis ir intensyvės per ateinančius kelis dešimtmečius. Dar neseniai pasaulio miestų gyventojų skaičiaus augimo kreivė buvo kvadratinio-hiperbolinio šablono.[9]

Šiandien Azijoje miesto aglomeracijose Osakoje, Tokijuje, Mumbajuje, Dakoje, Karačyje, Džakartoje, Šanchajuje, Čongčinge, Maniloje, Seule ir Pekine jau gyvena daugiau kaip 20 milijonų žmonių, o prognozuojama, kad 2035 m. Delis artės arba viršys – 40 milijonų žmonių.[10] Tokiuose miestuose kaip Teheranas, Stambulas, Meksikas, San Paulas, Londonas, Maskva, Buenos Airės, Niujorkas, Lagosas, Los Andželas ir Kairas gyvena arba netrukus gyvens po 15 milijonų žmonių.

Sąvokos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ekstensyvioji urbanizacija yra pirminės urbanizacijos etapas, vykęs nuo pirmųjų miestų susiformavimo 6 tūkstančiai metų pr. m. e., (Lietuvoje – XI–XIII a.) iki pramonės revoliucijos pradžios. Intensyvioji urbanizacija yra siejama su XX a., dėl technologijų plėtros pagerėjus gyvenimo ir susisiekimo sąlygoms. Tuomet atsiranda su urbanizacija susiję procesai:

suburbanizacija – gyventojų ir įmonių kėlimasis į prie miestų esančias neurbanizuotas teritorijas.

dezurbanizacija – kėlimasis iš didžiųjų miestų į atokiau nuo jų esančias kaimiškas teritorijas ar mažus miestus.

superurbanizacija – miestų užstatymo intensyvinimas, ypač dangoraižių statyba, akvatorijų užstatymas.

hiperurbanizacija – miestų aglomeracijų, urbanizuotų regionų ir megalopolių formavimasis.

reurbanizacija – gyventojų grįžimas gyventi į miestus, ypač jų centrines dalis.

pseudourbanizacija – lūšnynų, į kuriuos keliasi kaimo gyventojai, augimas, neatsirandant kitiems miesto požymiams.[11]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Urbanizacija per pastaruosius 500 metų[12]
pasaulinio žemėlapis, iliustruojantis pirmą miesto centrų atsiradimą ir išplitimą visame pasaulyje.

Nuo ankstyviausių Mesopotamijos ir Egipto miestų vystymosi iki XVIII a. pusiausvyra egzistavo tarp daugumos gyventojų, užsiimančių žemės ūkiu kaimo vietovėse, ir mažų gyventojų centrų miestuose, kuriuose pirmiausia vykdoma ekonominė veikla, prekybos mainai ir gamyba nedideliu mastu. Dėl primityvios ir gana sustabarėjusios žemės ūkio būklės per šį laikotarpį kaimo ir miesto gyventojų santykis išliko pusiausvyroje. Tačiau pastebimas reikšmingas pasaulio miesto gyventojų skaičiaus padidėjimas 1 tūkstantmetyje prieš mūsų erą. Kitas reikšmingas prieaugis siejamas su Mogolų imperija, kur XVI–XVII amžiuje 15% jos gyventojų gyveno miestų centruose, daugiau nei tuo metu Europoje. Palyginimui, 1800 m. miestuose gyvenančių Europos gyventojų procentas buvo 8–13%. [13] Žmonių populiacijos urbanizacija sparčiai įsibėgėjo nuo XVIII amžiaus vidurio.[14]

XVIII a. pabaigoje prasidėjo Didžiosios Britanijos žemės ūkio ir pramonės revoliucija.[15] XIX amžiuje įvyko didžiulis miesto gyventojų skaičius augimas, nuolatinės migracijos iš kaimo ir milžiniška to meto demografinė plėtra. Anglijoje ir Velse žmonių, gyvenančių miestuose, kuriuose buvo daugiau nei 20 000 žmonių, dalis šoktelėjo nuo 17% (1801 m.) iki 54% (1891 m.). Be to, ir laikydamiesi platesnio urbanizacijos apibrėžimo, galime sakyti, kad 1891 m. Anglijoje ir Velse urbanizuoti gyventojai sudarė 72%. Kitose šalyse – 37% Prancūzijoje, 41% Prūsijoje ir 28% Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kadangi darbininkai dėl didesnio žemės ūkio našumo buvo atleisti nuo žemės dirbimo, jie suartėjo su naujais pramonės miestais, tokiais kaip Mančesteris ir Birmingamas, kurie patyrė prekybos ir pramonės bumą. Auganti prekyba visame pasaulyje taip pat leido grūdus importuoti iš Šiaurės Amerikos, šaldytą mėsą iš Australazijos bei Pietų Amerikos. Erdviai miestai pradėjo plėtėsi vystant viešojo transporto sistemas, kurios palengvino didesnių atstumų įveikimą darbininkų klasei.

Urbanizacija greitai išplito po Vakarų pasaulį, o nuo 1950-ųjų ji pradėjo įsitvirtinti ir besivystančiame pasaulyje. XX a. sandūroje miestuose gyveno tik 15% pasaulio gyventojų..[16] JT duomenimis, 2007-ieji įvyko lūžio taške, kai daugiau nei 50% pasaulio gyventojų pirmą kartą žmonijos istorijoje gyveno miestuose.

Jeilio universitetas 2016 m. birželio mėn. paskelbė urbanizacijos duomenis apie laikotarpį nuo 3700 m. pr. m. e. Iki 2000 m. po Kristaus. Šie duomenys buvo naudojami vaizdo įrašui sukurti, parodančiam pasaulio miestų raidą tuo laikotarpiu.[17][18][19] Miestų centrų ištakas ir paplitimą visame pasaulyje taip pat kartografavo archeologai. [20]

Urbanizacija Lietuvoje

Lietuvos miestai kūrėsi tuo metu, kai pasaulyje jau kelis tūkstantmečius gyvavo miestų kultūros; atėjusios iš Rytų ir Antikos pasaulio ir įgyjusios savitų bruožų jos įsitvirtino Lietuvai artimuose Europos kraštuose ir įtakojo mūsų miestų atsiradimą bei raidą.[21]

Lietuvos urbanizaciją galime suskirstyti į tris etapus. Pirmasis – nuo seniausių laikų iki 1918 m., antrasis – sovietmetis ir trečiasi etapas prasideda po nepriklausomybės paskelbimo.

Pirmojo etapo urbanistinės raidos periodus galime chronologizuoti pagal Lietuvos ekonominio ir politinio vystymosi istorinius laikotarpius: 1) iki centralizuotos valstybės susidarymo (XIII a. pradžios), 2) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ekonominės ir politinės galios stiprėjimo (nuo XIII a. pradžios iki XVI a. vidurio), 3) ekonominio ir kultūrinio klestėjimo (nuo XVI a. vidurio iki XVII a. vidurio), 4) valstybės smukimo (nuo XVII a. vidurio iki 1795 m.) ir 5) Lietuvos prisijungimo prie carinės Rusijos imperijos (nuo 1795 m. iki 1918 m.).[21]

Sovietinis urbanizacijos modelio įgyvendinimas priklausė nuo gyvenvietės dydžio, o pastarasis priklausė nuo valstybinių institucijų suplanuoto prieinamo būsto fondo kiekio bei teritorinio planavimo. Lietuvos modernaus miesto sovietmečiu vystymąsi sąlygojo demografinis kontekstas. Pokario Lietuvoje dauguma gyventojų gyveno vis dar kaimiškose teritorijose. [22] Sovietinio modelio tikslas buvo tolygiai apstatyti visą Lietuvą (monolitiniai daugiaaukščiai).[23]

Modernusis Lietuvos miestas tai yra sovietinio laikotarpio industrinis miestas, kuriame galioja dauguma sovietinio miesto apibrėžimų. Dėl sąlyginai mažos populiacijos LTSR pagrindinis miestas (miestai) intensyviausiu industrializacijos laikotarpiu niekada neperkopė miesto zonos tipo, t. y. didžiausi miestai priklausė vadinamajai miesto mikrorajonų kategorijai net ir su didžiausiu tuometiniu LSSR miestu – Vilniumi (apie 580 000 gyventojų 1975 m.). Pagal to meto urbanistų planus, visi dabartinės Lietuvos miestai atitiko 6–7-ojo dešimtmečių modelius. Miesto viešojo transporto plėtra taip pat atitiko tuometinę politiką. Miesto autobusų tinklas buvo išplėstas iki troleibusų transporto tik Kauno ir Vilniaus miestuose, kurie perkopė 300 000 gyventojų ribą.[24]

1959 m. Lietuvoje buvo paskelbtas „Septynmečio planas“ – sparčiausias ir intensyviausias modernizacijos etapas Lietuvos istorijoje (1959–1965). 1953–1954 m., po Stalino mirties pripažinus, kad SSRS ekonomika yra atsilikusi ir neefektyvi, kritikų žvilgsniai nukrypo į „netolygų gamybinių jėgų išdėstymą“ ir „per didelį pramonės koncentravimą didžiuosiuose miestuose“. Nedelsiant pradėta masiškai taikyti rajoninio planavimo principus: stabdyti didelių miestų augimą, pradėti jų išskirstymą ir naujų miestų-palydovų kūrimą, intensyviau vystyti mažus ir vidutinius miestus, visų pirma statant juose pramonės įmones, o laisvas teritorijas panaudojant gyvenamajai statybai.[25]

Lietuvos nepriklausomybės atgavimas žymi kitokios modernybės ir kartu urbanizacijos modelio įgyvendinimą, kuris apibrėžtinas kaip sovietinio urbanizacijos modelio dekonstrukcija. [22] Taip pat vygdoma sovietinių namų renovacija. Reikia pamin4ti, kad po sovietinio laikotarpio urbanizacijos etapui prisikiriami dar keli svarbūs procesai: 1) kėlimasis į priemiestį ir didmiesčius, 2) visur kitur krenta gyventojų skaičius ir silpna ekonomika, 3) neišplėtoti priemiesčiai. [23]

Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Urbanizacija vyksta organiškai arba planuojama dėl individualių, kolektyvinių ir valstybinių veiksmų. Gyvenimas mieste gali būti naudingas kultūriškai ir ekonomiškai, nes gali suteikti daugiau galimybių patekti į darbo rinką, gerinti švietimą, būstą ir saugumo sąlygas, taip pat sumažinti važiavimo laiką ir transporto išlaidas. Tokios sąlygos kaip tankumas, artumas, įvairovė ir konkurencija rinkoje yra naudingos miesto aplinkos elementai. Tačiau yra ir žalingų socialinių reiškinių, susvetimėjimas, stresas, padidėjusios pragyvenimo išlaidos ir masinė marginalizacija, susijusių su miesto gyvenimo būdu. Suburbanizacija, vykstanti didžiųjų besivystančių šalių miestuose, gali būti vertinama kaip bandymas subalansuoti šiuos žalingus miesto gyvenimo aspektus, tuo pačiu leidžiant prieigą prie didelių bendrų išteklių.

Miestuose pinigai, paslaugos, turtas ir galimybės yra centralizuoti. Daugelis kaimo gyventojų atvyksta į miestą ieškoti savo laimės ir pakeisti savo socialinės padėties. Verslas, teikiantis darbo vietas ir keičiantis kapitalą, yra labiau sutelktas miestuose. Nesvarbu, ar šaltinis yra prekyba, ar turizmas, užsienio pinigai į šalį patenka ir per miestuose esančius uostus ar bankų sistemas.

Daugelis žmonių keliasi į miestus norėdami pasinaudoti ekonominėmis galimybėmis, tačiau tai ne visiškai paaiškina labai aukštus pastaruosius urbanizacijos rodiklius tokiose vietose kaip Kinija ir Indija. Išėjimas iš kaimo yra urbanizaciją skatinantis veiksnys. Kaimo vietovėse, dažnai mažuose šeimos ūkiuose ar kaimų kolūkiuose, istoriškai buvo sunku įsigyti pramoninių prekių, nors santykinė bendra gyvenimo kokybė yra labai subjektyvi ir tikrai gali pralenkti miesto savybes. Ūkio gyventojai visada buvo linkę į nenuspėjamas aplinkos sąlygas, o sausros, potvynio ar maro metu išgyvenimas gali tapti itin problemiškas.

„The New York Times“ straipsnyje apie ūmią migraciją iš ūkininkavimo Tailande ūkininko gyvenimas buvo apibūdinamas kaip „karštas ir alinantis“. „Visi sako, kad ūkininkas dirba sunkiausiai, bet gauna mažiausiai pinigų“. Siekdamas įveikti šį įspūdį, Tailando žemės ūkio departamentas siekia sukurti įspūdį, kad ūkininkavimas yra „garbingas ir saugus“. [26]

Tačiau Tailande urbanizacija taip pat labai padidino tokias problemas kaip nutukimas. Perėjimas iš kaimo aplinkos į urbanizuotą bendruomenę taip pat paskatino pereiti prie dietos turinčios daugiau riebalų ir cukraus, todėl padidėjo nutukimas.[27] Miesto gyvenimas, ypač šiuolaikiniuose besivystančio pasaulio miesto lūšnynuose, tikrai nėra apsaugotas nuo maro ar klimato sutrikimų, tokių kaip potvyniai, tačiau ir toliau labai traukia migrantus. To pavyzdžiai buvo 2011 m. Tailando potvyniai ir 2007 m. Džakartos potvyniai. Miesto vietovės taip pat yra kur kas labiau linkusios į smurtą, narkotikus ir kitas miesto socialines problemas. Jungtinėse Valstijose žemės ūkio industrializacija neigiamai paveikė mažų ir vidutinių ūkių ekonomiką ir labai sumažino kaimo darbo rinkos dydį.

Visų pirma besivystančiame pasaulyje dėl globalizacijos padarinių, dėl žemės teisių konflikto mažiau politiškai galingos grupės, tokios kaip ūkininkai, prarado savo žemę, todėl privaloma migracija į miestus. Kinijoje, kur žemės įsigijimo priemonės yra griežtos, įvyko kur kas platesnė ir spartesnė urbanizacija (54 proc.) nei Indijoje (36 proc.), kur valstiečiai sudaro kovotojų grupes, norėdami priešintis tokioms pastangoms. Dėl privalomos ir neplanuotos migracijos dažnai sparčiai auga lūšnynai. Tai taip pat panašu į smurtinių konfliktų sritis, kur žmonės dėl smurto išvaromi iš savo žemės.

Miestai siūlo didesnę paslaugų įvairovę, įskaitant specialistų paslaugas, kurių nėra kaimo vietovėse. Šioms paslaugoms reikalingi darbuotojai, todėl atsiranda daugiau ir įvairesnių darbo galimybių. Pagyvenę žmonės gali būti priversti persikelti į miestus, kur yra gydytojų ir ligoninių, galinčių patenkinti jų sveikatos poreikius. Įvairios ir kokybiškos švietimo galimybės yra dar vienas migracijos mieste veiksnys, taip pat galimybė prisijungti, vystytis ir ieškoti socialinių bendruomenių.

Urbanizacija taip pat sukuria galimybes moterims, kurių nebuvo kaimo vietovėse. Tai sukuria su lytimi susijusią transformaciją, kai moterys dirba apmokamą darbą ir turi galimybę gauti išsilavinimą. Tačiau moterys vis dar yra nepalankioje padėtyje dėl nevienodos padėties darbo rinkoje ir smurto poveikio. [28]

Žmonės miestuose yra produktyvesni nei kaimo vietovėse. Svarbus klausimas, ar tai lemia aglomeracijos poveikis, ar miestai tiesiog pritraukia tuos, kurie yra produktyvesni. Miestų geografai įrodė, kad yra didelis produktyvumo padidėjimas dėl vietos tankiose aglomeracijose. [29]

Ekonominis poveikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vystantis miestams, poveikis gali apimti dramatišką kainų padidėjimą ir pasikeitimą, dažnai vietos darbininkų klasę išpardavus iš rinkos, įskaitant vietos savivaldybių darbuotojus. Pavyzdžiui, Erico Hobsbawmo knygos „Revoliucijos amžius: 1789–1848“ (išleista 1962 ir 2005 m.) 11 skyriuje teigiama, kad „Miestų plėtra mūsų laikotarpiu (1789–1848 m.) buvo milžiniškas klasių segregacijos procesas, kuris pastūmėjo naujus darbingus vargšus į didžiulę kančios kančią už vyriausybės, verslo centrų ir naujai specializuotų buržuazijos gyvenamųjų rajonų ribų. Šiuo laikotarpiu išsivystė beveik visuotinis europietiškas skirstymasis į didžiųjų miestų „gerą“ vakarų ir „varganą“ rytų galą “. Tikriausiai taip yra dėl vyraujančio pietvakarių vėjo, kuris pavėjui anglies dūmus ir kitus ore esančius teršalus skleidžia, todėl vakariniai miestų pakraščiai yra geriau nei rytiniai.[30] Panašios problemos dabar veikia besivystantį pasaulį, didėjančią nelygybę dėl sparčių urbanizacijos tendencijų. Greito miesto augimo ir dažnai efektyvumo siekis gali lemti ne tokią teisingą miesto plėtrą. Moksliniai centrai, tokie kaip Užjūrio plėtros institutas, pasiūlė politiką, skatinančią intensyvų darbo jėgos augimą, kaip priemonę absorbuoti žemos kvalifikacijos ir nekvalifikuotos darbo jėgos antplūdį.[31] Viena problema, su kuria susiduria šie darbuotojai migrantai, yra lūšnynų augimas. Daugeliu atvejų kaimo ir miesto žemos kvalifikacijos ar nekvalifikuoti darbuotojai migrantai, kuriuos vilioja ekonominės galimybės miesto vietovėse, negali rasti darbo ir įsigyti būstą miestuose ir turi gyventi lūšnynuose [34]. Miestų problemos kartu su infrastruktūros plėtra taip pat skatina besivystančių tautų suburbanizacijos tendencijas, nors šių šalių pagrindinių miestų tendencija ir toliau tampa vis tankesnė. Urbanizacija dažnai vertinama kaip neigiama tendencija, tačiau teigiamų aspektų yra išlaidų sumažėjimas važiuojant į darbą ir atgal, tuo pačiu gerinant darbo, švietimo, būsto ir transporto galimybes. Gyvenimas miestuose leidžia asmenims ir šeimoms pasinaudoti artumo ir įvairovės galimybėmis. [32][33][34] Nors miestuose yra didesnė rinkų ir prekių įvairovė nei kaimo vietovėse, infrastruktūros spūstys, monopolizacija, didelės pridėtinės išlaidos ir kelionių per miestus nepatogumai dažnai derinami, kad rinkos konkurencija miestuose būtų aštresnė nei kaimo vietovėse.

Daugelyje besivystančių šalių, kuriose auga ekonomika, augimas dažnai būna nepastovus ir pagrįstas nedaugeliu pramonės šakų. Šių šalių jauniems žmonėms yra kliūčių, pavyzdžiui, galimybės naudotis finansinėmis paslaugomis ir verslo konsultavimo paslaugomis trūkumas, sunkumai gauti kreditą verslui pradėti ir verslumo įgūdžių trūkumas, kad jie galėtų naudotis galimybėmis šiose pramonės šakose. Norint įveikti ekonomines kliūtis, būtina investuoti į žmogiškąjį kapitalą, kad jaunimas galėtų naudotis kokybišku švietimu ir infrastruktūra, kad galėtų naudotis švietimo įstaigomis.[35]

Lietuvoje urbanizacijos lygis nedidėja prie didžiųjų miestų – didieji miestai „naikina“ mažesnius, esančius jų įtakos zonoje. [36]

Poveikis aplinkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miesto šilumos salos metams bėgant tapo vis didesniu rūpesčiu. Miesto šilumos sala susidaro, kai pramoninės ir miesto teritorijos gamina ir išlaiko šilumą. Didžioji dalis kaimo energijos, patenkančios į kaimo vietoves, sunaudojama garinant vandenį iš augmenijos ir dirvožemio. Miestuose, kur mažiau augalijos ir dirvožemio, didžiąją saulės energijos dalį sugeria pastatai ir asfaltas; lemianti aukštesnę paviršiaus temperatūrą. Transporto priemonės, gamyklos ir pramoniniai bei buitiniai šildymo ir aušinimo įrenginiai išskiria dar daugiau šilumos.[37] Todėl miestuose dažnai būna 1–3 ° C šilčiau nei aplinkinėse vietovėse.[38] Poveikis taip pat apima dirvožemio drėgmės mažinimą ir anglies dvideginio reabsorbcijos sumažėjimą. [39]

Dėl daugelio priežasčių urbanizacija gali pagerinti aplinkos kokybę. Pavyzdžiui, urbanizacija padidina pajamų lygį, o tai skatina ekologiškų paslaugų sektorių ir padidina ekologiškų produktų paklausą. Be to, urbanizacija padidina aplinkosaugos svarbą, nes miesto vietose, palyginti su kaimo vietovėmis, yra geresnių patogumų ir geresnis gyvenimo lygis. Galiausiai urbanizacija mažina taršos kiekį didindama mokslinius tyrimus ir plėtrą bei diegdama naujoves.[40]

2013 m. Liepos mėn. Jungtinių Tautų ekonomikos ir socialinių reikalų departamento paskelbtoje ataskaitoje [41] buvo įspėta, kad iki 2050 m. turint 2,4 mlrd. žmonių daugiau, pagaminto maisto kiekis turės padidėti 70 proc. susiduria su maisto nepritekliais dėl besikeičiančių aplinkos sąlygų. JT ekspertų teigimu, besikeičiančios aplinkos sąlygos ir didėjantis miestų regionų gyventojų skaičius apkrauna pagrindines sanitarijos sistemas ir sveikatos apsaugą bei gali sukelti humanitarinę ir aplinkos katastrofą. [42]

Vandens kokybė

Eutrofikacija vandens telkiniuose yra dar vienas didelių miestų gyventojų poveikis aplinkai. Lietus šiuose didžiuosiuose miestuose, filtruoja teršalus, tokius kaip CO2 ir kitas ore esančias šiltnamio efektą sukeliančias dujas. Tada šios cheminės medžiagos plaunamos tiesiai į upes, upelius ir vandenynus, dėl ko blogėja vandens kokybė ir kenčia jūrų ekosistemos.[43]

Eutrofikacija yra procesas, sukeliantis hipoksiškas vandens sąlygas ir dumblių žydėjimą, kuris gali pakenkti vandens gyvybei.[44] Kenksmingas dumblių žydėjimas, gaminantis pavojingus toksinus, klesti eutrofiškoje aplinkoje, kurioje taip pat gausu azoto ir fosforo.[45] Šiomis idealiomis sąlygomis jie apgaubia paviršinį vandenį, todėl kitiems organizmams sunku gauti saulės spindulių ir maistinių medžiagų. Dėl dumblių žydėjimo pablogėja bendra vandens kokybė ir sutrinka natūrali vandens ekosistemų pusiausvyra. Be to, mirus dumblių žydėjimui, susidaro CO2, sukeliantis rūgštesnę aplinką, procesą, vadinamą rūgštėjimu.

Vandenyno paviršius taip pat geba absorbuoti CO2 iš žemės atmosferos, didėjant urbanizacijai, išmetamų teršalų kiekis didėja. Pranešama, kad vandenynas absorbuoja ketvirtadalį žmonių gaminamo CO2. Tai buvo naudinga aplinkai, nes sumažino kenksmingą šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikį, bet taip pat dar labiau skatina rūgštėjimą.[46] PH pokyčiai slopina tinkamą kalcio karbonato susidarymą, kuris yra svarbus daugelio jūrų organizmų komponentas, palaikantis kriaukles ar griaučius, [47] ypač daugelio moliuskų ir koralų rūšių. Nepaisant to, kai kurios rūšys galėjo prisitaikyti arba klestėti rūgštesnėje aplinkoje.

Maisto atliekos

Spartus bendruomenių augimas sukuria naujų iššūkių išsivysčiusiame pasaulyje, ir vienas iš tokių iššūkių yra maisto švaistymas. [48] Maisto atliekos yra maisto produktų, kurių nebegalima naudoti dėl galiojimo pabaigos ar sugedimo, šalinimas. Maisto švaistymo padidėjimas gali kelti susirūpinimą aplinkosaugos klausimais, pvz., padidėjusi metano dujų gamybą ir didesnis pritraukimas ligų pernešėjų. [49] Sąvartynai yra pagrindinė metano išsiskyrimo priežastis,[50] kelianti susirūpinimą dėl jo poveikio mūsų ozonui ir žmonių sveikatai. Maisto atliekų kaupimasis padidina fermentaciją, o tai padidina graužikų ir vabalų migracijos riziką. Padidėjęs ligų pernešėjų migravimas sukuria didesnę ligų plitimo žmonėms galimybę.[51]

Socialinis ir sveikatos poveikis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Besivystančiame pasaulyje urbanizacija nereiškia, kad labai padidėja gyvenimo trukmė. Sparti urbanizacija padidino mirtingumą nuo neužkrečiamųjų ligų, susijusių su gyvenimo būdu, įskaitant vėžį ir širdies ligas. Mirtingumo nuo užkrečiamųjų ligų skirtumai priklauso nuo konkrečios ligos ir vietos.

Miesto sveikatos lygis yra vidutiniškai geresnis, palyginti su kaimo vietovėmis. Tačiau skurdžių miesto vietovių, tokių kaip lūšnynai ir neoficialios gyvenvietės, gyventojai „neproporcingai kenčia nuo ligų, sužeidimų, priešlaikinės mirties, o blogos sveikatos ir skurdo derinys ilgainiui išlaiko nepalankią padėtį“. [28] Vargingiems miesto gyventojams sunku naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, nes jie negali už jas mokėti, todėl jie naudojasi mažiau kvalifikuotais ir nereguliuojamais paslaugų teikėjais.

Nors urbanizacija siejama su visuomenės higienos, sanitarijos sąlygų ir sveikatos priežiūros prieinamumo gerinimu, ji taip pat lemia profesinės, mitybos ir mankštos pokyčius. Tai gali turėti nevienodą poveikį sveikatos modeliams, palengvinti kai kurias problemas ir pabrėžti kitas.[52]

Mityba

Vienas iš tokių efektų yra maisto dykumų susidarymas. Beveik 23,5 milijonui JAV gyventojų trūksta prieigos prie prekybos centrų per mylią nuo savo namų.[53] Keletas tyrimų rodo, kad didelis atstumas iki maisto prekių parduotuvės yra susijęs su didesniu nutukimu ir kitais sveikatos skirtumais.

Maisto dykumos išsivysčiusiose šalyse dažnai atitinka vietoves, kuriose gausu greitojo maisto tinklų ir savitarnos parduotuvių, kuriose šviežio maisto siūloma mažai arba visai nėra..[54] Įrodyta, kad urbanizacija siejama su mažiau šviežių vaisių, daržovių ir neskaldytų grūdų vartojimu bei didesniu perdirbtų maisto produktų ir cukrumi saldintų gėrimų vartojimu. Prasta galimybė gauti sveiką maistą ir didelis riebalų, cukraus ir druskos suvartojimas yra susijęs su didesne nutukimo, diabeto ir susijusių lėtinių ligų rizika. Kūno masės indeksas ir cholesterolio kiekis smarkiai padidėja priklausomai nuo nacionalinių pajamų ir urbanizacijos laipsnio.

Maisto dykumos Jungtinėse Valstijose dažniausiai aptinkamos mažas pajamas gaunančiuose ir daugiausia Afrikos Amerikos rajonuose. Vienas tyrimas dėl maisto dykumų Denveryje, Kolorado valstijoje, parodė, kad be mažumų, nukentėjusiose vietovėse taip pat buvo daug vaikų ir naujagimių. Vaikams urbanizacija siejama su mažesne nepakankamos mitybos rizika, tačiau didesne antsvorio rizika.

Astma

Žemas ir vidutines pajamas gaunančiose šalyse daugybė veiksnių lemia didelį astma sergančių žmonių skaičių. Panašiai kaip vietovėse Jungtinėse Valstijose, kuriose didėja urbanizacija, žmonės, gyvenantys augančiuose mažų pajamų šalių miestuose, patiria didelę oro taršą, o tai padidina astmos paplitimą ir sunkumą tarp šių gyventojų.[55] Buvo nustatyta sąsajų tarp su eismu susijusios oro taršos ir alerginių ligų poveikio.[56] Vaikai, gyvenantys skurdžiose JAV miesto vietose, dabar turi didesnę sergamumo riziką dėl astmos, palyginti su kitais mažas pajamas gaunančiais vaikais JAV.[57] Be to, vaikams, turintiems krupą, gyvenantiems mieste, astmos pavojus yra didesnis nei panašiems kaime gyvenantiems vaikams. Tyrėjai teigia, kad šį pavojaus santykių skirtumą lemia didesnis oro taršos ir aplinkos alergenų poveikis miestuose. [58]

Padidėjus aplinkos oro teršalų, tokių kaip azoto dioksidas (NO2), anglies monoksidas (CO) ir kietųjų dalelių, kurių skersmuo yra mažesnis nei 2,5 mikrometrai (PM2.5), poveikis gali sukelti CpG vietų DNR metilinimą imuninėse ląstelėse, o tai padidina vaikų riziką susirgti astma. Tyrimai parodė teigiamą koreliaciją tarp Foxp3 metilinimo ir vaikų poveikio NO2, CO ir PM2.5. Be to, bet koks didelis oro užterštumo poveikis parodė ilgalaikį poveikį Foxp3 regionui.

Nepaisant galimybės naudotis sveikatos paslaugomis padidėjimo, kuris paprastai lydi urbanizaciją, gyventojų tankio didėjimas neigiamai veikia oro kokybę ir galiausiai sušvelnina teigiamą sveikatos išteklių vertę, nes daugiau vaikų ir jaunų suaugusiųjų serga astma dėl didelio taršos lygio. Tačiau miesto planavimas ir išmetamųjų teršalų kontrolė gali sumažinti su eismu susijusios oro taršos poveikį alerginėms ligoms, tokioms kaip astma.

Nusikalstamumas

Istoriškai nusikalstamumas ir urbanizacija vyko kartu. Paprasčiausias paaiškinimas yra tas, kad didesnio gyventojų tankumo teritorijas supa didesnis prekių prieinamumas. Nusikalstamos veikos urbanizuotose vietovėse taip pat yra labiau įmanomos. Modernizavimas paskatino ir daugiau nusikalstamumo, nes šiuolaikinė žiniasklaida padidino supratimą apie pajamų skirtumą tarp turtingųjų ir vargšų. Tai sukelia nepriteklių jausmus, kurie savo ruožtu gali sukelti nusikaltimus. Kai kuriuose regionuose, kur urbanizacija vyksta turtingesnėse vietovėse, pastebima turtinio nusikalstamumo augimo ir smurtinių nusikaltimų sumažėjimo. [59]

Duomenys rodo, kad urbanizuotose vietovėse daugėja nusikalstamumo. Kai kurie veiksniai apima pajamas vienam gyventojui, pajamų nelygybę ir bendrą gyventojų skaičių. Taip pat yra mažesnis nedarbo lygio, policijos išlaidų ir nusikalstamumo ryšys. Šiose srityse yra mažesnė socialinė sanglauda, ​​taigi ir socialinė kontrolė, tai akivaizdu geografiniuose regionuose, kuriuose vyksta nusikalstamumas. Kadangi dauguma nusikalstamumų linkę susitelkti miesto centruose, kuo mažesnis atstumas nuo miesto centro, tuo mažesnė nusikaltimų dalis. [60]

Migracija taip pat yra veiksnys, galintis padidinti nusikalstamumą urbanizuotose vietovėse. Žmonės iš vienos vietovės yra perkelti ir priversti pereiti į urbanizuotą visuomenę. Čia jie yra naujoje aplinkoje su naujomis normomis ir socialinėmis vertybėmis. Tai gali sukelti mažesnę socialinę sanglaudą ir daugiau nusikalstamumo.[61]

Fizinis aktyvumas

Nors urbanizacija paprastai turi daugiau neigiamų padarinių, vienas teigiamas poveikis, kurį paveikė urbanizacija, yra fizinio aktyvumo padidėjimas, palyginti su kaimo vietovėmis. Jungtinių Amerikos Valstijų kaimo vietovių ir bendruomenių gyventojų nutukimas yra didesnis ir jų fizinė veikla yra mažesnė nei miesto gyventojų. Kaimo gyventojai suvartoja didesnį riebalų kalorijų procentą ir rečiau laikosi fizinio aktyvumo gairių ir yra labiau fiziškai neaktyvūs. Palyginti su JAV regionais, vakaruose fizinis neveiklumas yra mažiausias, o pietuose – didžiausias fizinis neveiklumas. Didžiausias gyventojų fizinis aktyvumas paplitęs didmiesčiuose ir dideliuose miesto rajonuose.[62]

Tokios kliūtys kaip geografinė izoliacija, judrūs ir nesaugūs keliai bei socialinės stigmos lemia fizinio aktyvumo kaime sumažėjimą.[63] Mažiau išvystytos atviros erdvės kaimo vietovėse, pavyzdžiui, parkai ir takai, rodo, kad šiose vietovėse vaikščiojimas yra mažesnis, palyginti su miesto teritorijomis. Daugelis kaimo vietovių gyventojų turi nuvažiuoti nemažus atstumus, kad galėtų naudotis mankštos priemonėmis, užimdami per daug laiko dieną ir atgrasydami gyventojus naudotis poilsio patalpomis fiziniam aktyvumui pasiekti.[63] Be to, kaimo bendruomenių gyventojai keliauja toliau darbo reikalais, sumažindami laiką, kurį galima skirti laisvalaikio fizinei veiklai, ir žymiai sumažina galimybę aktyviai vykti į darbą.

Psichinė sveikata

Psichinių ligų paplitimas yra didesnis turtingesnėse šalyse

Urbanizacijos veiksniai, darantys įtaką psichinei sveikatai, gali būti laikomi veiksniais, turinčiais įtakos asmeniui, ir veiksniais, darančiais įtaką didesnei socialinei grupei. Manoma, kad makro, socialinės grupės lygiu pokyčiai, susiję su urbanizacija, prisideda prie socialino skilimo ir dezorganizacijos. Šie makroekonominiai veiksniai prisideda prie socialinių skirtumų, darančių įtaką individams, nes sukuria nesaugumą. [64] Suvokiamas nesaugumas gali būti susijęs su fizinės aplinkos problemomis, pvz., su asmens saugumu, arba su socialine aplinka, pavyzdžiui, dėl neigiamų įvykių prarandama teigiama savivoka.[65] Padidėjęs stresas yra įprastas individualus psichologinis stresas, lydintis urbanizaciją ir manoma, kad tai lemia suvokiamas nesaugumas. Socialinės organizacijos pokyčiai, urbanizacijos pasekmė, lemia mažesnę socialinę paramą, didesnį smurtą ir perpildymą. Būtent šie veiksniai prisideda prie padidėjusio streso.[66] Svarbu pažymėti, kad vien urbanizacija ar gyventojų tankumas nesukelia psichinės sveikatos problemų. Psichikos sveikatos problemas lemia urbanizacijos ir fizinės bei socialinės rizikos veiksnių derinys. Miestams plečiantis, svarbu atsižvelgti į psichinę sveikatą ir atsižvelgti į ją kartu su kitomis visuomenės sveikatos priemonėmis, kurios lydi urbanizaciją.

Formų keitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirtingas urbanizacijos formas galima klasifikuoti atsižvelgiant į architektūros stilių ir planavimo metodus, taip pat į istorinį vietovių augimą.

Išsivysčiusio pasaulio miestuose urbanizacija tradiciškai demonstruoja žmogaus veiklos ir gyvenviečių koncentraciją aplink miesto centrą, vadinamąją migraciją. Migracija reiškia migraciją iš buvusių kolonijų ir panašių vietų. Tai, kad daugelis imigrantų apsigyvena nuskurdusiuose miestų centruose, paskatino „branduolio periferizacijos“ sampratą, kuri tiesiog apibūdina, kad žmonės, buvę buvusių imperijų periferijoje, dabar gyvena tiesiai centre.

Kai gyvenamasis rajonas pasislenka į išorę, tai vadinama priemiesčiu. Nemažai tyrinėtojų ir rašytojų teigia, kad suburbanizacija iki šiol suformavo naujus susikaupimo taškus už miesto centro ribų tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse, pavyzdžiui, Indijoje. [67] Ši tinklinė, policentrinė koncentracijos forma laikoma tam tikru atsirandančiu urbanizacijos modeliu. Jis vadinamas įvairiai krašto miestu (Garreau, 1991), tinklo miestu (Batten, 1995), postmoderniu miestu (Gerbiamasis, 2000) arba priemiesčtiu, nors pastarasis terminas dabar reiškia mažiau tankią vietovę už priemiesčio. Los Andželas yra žinomiausias tokio tipo urbanizacijos pavyzdys. Jungtinėse Amerikos Valstijose šis procesas pasikeitė nuo 2011 m., dėl chroniškai didelių transporto išlaidų „per urbanizacija“ įvyko skrydis į priemiesčius. [68]

Kaimo migrantus traukia galimybės, kurias gali pasiūlyti miestai, tačiau jie dažnai apsigyvena nedideliuose miestuose ir patiria didžiulį skurdą. Šalių nesugebėjimas suteikti tinkamo būsto šiems kaimo migrantams yra susijęs su pernelyg didele urbanizacija – reiškiniu, kuriame urbanizacijos tempas auga sparčiau nei ekonominio vystymosi tempas, o tai lemia didelį nedarbą ir didelę išteklių paklausą.[69]

Dauguma neturtingųjų iš besivystančių šaliū, negalinčių rasti darbo, gali praleisti savo gyvenimą nesaugiame, menkai apmokamame darbe. Remiantis Užjūrio plėtros instituto tyrimais, vargingai gyvenančiai urbanizacijai reikės daug darbo reikalaujančio augimo, kurį rems darbo apsauga, lankstus žemės naudojimo reguliavimas ir investicijos į pagrindines paslaugas.[70]

Urbanizacija gali būti planuojama organiniškai. Planuojama urbanizacija, t. y.: planuojama bendruomenė ar sodo miesto judėjimas, grindžiamas išankstiniu planu, kurį galima parengti dėl karinių, estetinių, ekonominių ar urbanistinių priežasčių. Pavyzdžių galima pamatyti daugelyje senovės miestų, nors žvalgantis įvyko tautų susidūrimas, o tai reiškė, kad daugelis užimtų miestų įgavo okupantų miestų planavimo savybes. Daugelis senovės ekologiškų miestų buvo pertvarkyti kariniais ir ekonominiais tikslais, per miestus nutiesti nauji keliai, o nauji žemės sklypai buvo aptverti įvairiais planiniais tikslais, suteikiant miestams išskirtinį geometrinį dizainą. JT agentūros nori, kad miesto infrastruktūra būtų įrengta dar prieš urbanizaciją. Kraštovaizdžio planuotojai yra atsakingi už kraštovaizdžio infrastruktūrą (viešuosius parkus, tvarias miesto drenažo sistemas, žaliuosius kelius ir kt.), Kurią galima suplanuoti prieš urbanizaciją arba vėliau, norint atgaivinti vietovę ir sukurti didesnį gyvenamumą regione. Toks miestų planavimas yra mokslas vadinamas urbanistika.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Urbanization“. MeSH browser. National Library of Medicine. „The process whereby a society changes from a rural to an urban way of life. It refers also to the gradual increase in the proportion of people living in urban areas.“ 
  2. „Urbanization in“. demographic partitions. 
  3. Tacoli, Cecilia (2015). Urbanisation, rural-urban migration and urban poverty. McGranahan, Gordon, Satterthwaite, David. London: International Institute for Environment and Development. ISBN 9781784311377. OCLC 942419887. 
  4. „UN says half the world's population will live in urban areas by end of 2008“. International Herald Tribune. Associated Press. Vasario 26 d. 2008 m. Suarchyvuotas originalas Vasario 9 d. 2009 m. 
  5. „Urban life: Open-air computers“. The Economist. Spalio 27 d. 2012 m. 
  6. 6,0 6,1 „Urbanization“. UNFPA – United Nations Population Fund. 
  7. Barney Cohen (2015 m.). „Urbanization, City Growth, and the New United Nations Development Agenda“ 3 (2). Cornerstone, The Official Journal of the World Coal Industry. pp. 4–7. Suarchyvuotas originalas 2015-06-27. Nuoroda tikrinta 2020-12-11. 
  8. Gries, T.; Grundmann, R. (2018). „Fertility and modernization: the role of urbanization in developing countries“. Journal of International Development 30 (3): 493–506. doi:10.1002/jid.3104. 
  9. Introduction to Social Macrodynamics: Secular Cycles and Millennial Trends. Maskva: SSRS, 2006 m.; Korotayev A. The World System urbanization dynamics. History & Mathematics: Historical Dynamics and Development of Complex Societies. Redagavo Peter Turchin, Leonid Grinin, Andrey Korotayev, and Victor C. de Munck. Maskva: KomKniga, 2006 m.. The World System urbanization dynamics. History & Mathematics: Historical Dynamics and Development of Complex Societies. Redagavo Peter Turchin, Leonid Grinin, Andrey Korotayev, and Victor C. de Munck. Maskva: KomKniga, 2006 m.. ISBN 5-484-01002-0. P. 44-62
  10. Delhi Population 2020. worldpopulationreview.com http://worldpopulationreview.com/world-cities/delhi-population/. Nuoroda tikrinta Gruodžio 11 d. 2020 m.. 
  11. Dovilė Krupickaitė. Gruodžio 16 d. 2013 m. Urbanizacija. https://www.vle.lt/straipsnis/urbanizacija/
  12. „Urbanization over the past 500 years“. Our World in Data. Nuoroda tikrinta Gruodžio 11 d. 2020 m.. 
  13. Paolo Malanima (2009 m.). Pre-Modern European Economy: One Thousand Years (10th-19th Centuries). Brill Publishers. p. 244. ISBN 978-9004178229. 
  14. Caves, R. W. (2004). Encyclopedia of the City. Routledge. p. 738. ISBN 978-0415862875. 
  15. „Industrial Revolution | Definition, History, Dates, Summary, & Facts“. Encyclopedia Britannica (anglų). 
  16. Annez, Patricia Clarke; Buckley, Robert M. (2009 m.). „Urbanization and Growth: Setting the Context“ (PDF). In Spence, Michael; Annez, Patricia Clarke; Buckley, Robert M. Urbanization and Growth. ISBN 978-0-8213-7573-0. 
  17. Reba, Meredith; Reitsma, Femke (Birželio 7 d. 2016 m.). „Spatializing 6,000 years of global urbanization from 3700 BC to AD 2000“. Scientific Data 3: 160034. doi:10.1038/sdata.2016.34. 
  18. „Research Data–Seto Lab“. www.urban.yale.edu. 
  19. „The History of Urbanization, 3700 BC – 2000 AD“. YouTube. 
  20. Stephens, Lucas; Fuller, Dorian; Boivin, Nicole; Rick, Torben; Gauthier, Nicolas; Kay, Andrea; Marwick, Ben; Armstrong, Chelsey Geralda; Barton, C. Michael (Rugpjūčio 30 d. 2019 m.). „Archaeological assessment reveals Earth's early transformation through land use“. Science (anglų) 365 (6456): 897–902. 
  21. 21,0 21,1 Kazys Šešelgis. (1996 m.). Lietuvos urbanistikos istorijos bruožai. Vilnius. Spausdino „Spindulio“ spaustuvė, Gedimino 10, 3000 Kaunas
  22. 22,0 22,1 Apolonijus Žilys. (2019 m.). Moderniosios Lietuvos urbanizacijos raida: Būsto, teritorinio ir regioninio planavimo politika vėlyvojo sovietmečio ir ankstyvosios Lietuvos nepriklausomybės periodu (1987–1997 m.). Kaunas. https://vpa.ktu.lt/index.php/PPA/article/view/24718 21 psl.
  23. 23,0 23,1 Politinė geografija. Urbanizacija ir gyvenviečių geografija. https://www.edukamentas.lt/wiki/geografija/gyvenvietes/#s%C4%85vokos
  24. Vylius Leonavičius. Apolonijus Žilys. (2009 m.). Gerovės valstybė ir moderniosios Lietuvos urbanizacija. Kaunas. Lietuvos mokslų akademijos leidykla, 2009. http://mokslozurnalai.lmaleidykla.lt/publ/0235-7186/2009/4/318-325.pd 323 psl.
  25. Marija Drėmaitė. http://www.mmcentras.lt/kulturos-istorija/kulturos-istorija/architektura/19551959-modernizmo-startas/industrializacija-ir-urbanizacija/78195#
  26. Fuller, Thomas (Liepos 5 d. 2012 m.). „Thai Youth Seek a Fortune Away From the Farm“. New York Times. Nuoroda tikrinta Gruodžio 13 d. 2020 m.. 
  27. Jitnarin, Nattinee; Kosulwat, Vongsvat; Rojroongwasinkul, Nipa; Boonpraderm, Atitada; Haddock, Christopher K.; Poston, Walker S. C.; Jitnarin, Nattinee; Kosulwat, Vongsvat; Rojroongwasinkul, Nipa (2010-01-21). „Risk Factors for Overweight and Obesity among Thai Adults: Results of the National Thai Food Consumption Survey“. Nutrients 2 (1): 60–74. 
  28. 28,0 28,1 „Urbanization, gender and urban poverty:Paid work and unpaid carework in the city“. UNFPA. 2012 m. 
  29. Borowiecki, Karol J. (2013 m.) Geographic Clustering and Productivity: An Instrumental Variable Approach for Classical Composers, Journal of Urban Economics, 73(1): 94–110
  30. Benedictus, Leo (Gegužės 12 d. 2017 m.). „Blowing in the wind: why do so many cities have poor east ends?“. The Guardian. 
  31. Grant, Ursula (2008 m.) Opportunity and exploitation in urban labour markets London: Overseas Development Institute
  32. Glaeser, Edward (Spring 1998). „Are Cities Dying?“. The Journal of Economic Perspectives 12 (2): 139–60. 
  33. Brand, Stewart. „Whole Earth Discipline – annotated extract“. Nuoroda tikrinta Gruodžio 13 d. 2020 fm.. 
  34. Nowak, J. (1997). „Neighborhood Initiative and the Regional Economy“. Economic Development Quarterly 11: 3–10. doi:10.1177/089124249701100101. 
  35. „State of the World Population 2014“. UNFPA. 2014 m. 
  36. Laimutė Janulienė. Giedrė Ratkutė Skačkauskienė. Lina Norkienė. Agnė Peikštenienė. (2018 m.). Urbanistinės struktūros. Vilnius. http://www.bendrasisplanas.lt/wp-content/uploads/2018/08/Urbanistine-dalis.pdf
  37. Park, H.-S. (1987 m.). Variations in the urban heat island intensity affected by geographical environments. Environmental Research Center papers, no. 11. Ibaraki, Japan: Environmental Research Center, The University of Tsukuba.
  38. „Heat Island Effect“. Epa.gov (Lapkričio 17 d. 2010 m.).
  39. „Heating Up: Study Shows Rapid Urbanization in China Warming the Regional Climate Faster than Other Urban Areas“. 
  40. Yasin, Iftikhar; Ahmad, Nawaz; Chaudhary, M. Aslam (Liepos 22 d. 2019 m.). „Catechizing the Environmental-Impression of Urbanization, Financial Development, and Political Institutions: A Circumstance of Ecological Footprints in 110 Developed and Less-Developed Countries“. Social Indicators Research (anglų) 147 (2): 621–649. 
  41. „World Economic and Social Survey (WESS) 2013“ World Economic and Social Affairs. Liepa 2013 m..
  42. Auber, Tamar (Liepos 14 d. 2013 m.) "Climate change and rapid urban expansion in Africa threaten children’s lives. " Archyvuota kopija 2014-11-13 iš Wayback Machine projekto. UNEARTH News.
  43. Jiang, Leiwen; Hoepf Young, Malea; Hardee, Karen (2008 m.). „Population, Urbanization, And The Environment“. World Watch 21 (5): 34–39. 
  44. „About Eutrophication | World Resources Institute“. www.wri.org. 
  45. „Harmful Algal Blooms“. US Environmental Protection Administration. 
  46. Feely, Richard A.; Alin, Simone R.; Newton, Jan; Sabine, Christopher L.; Warner, Mark; Devol, Allan; Krembs, Christopher; Maloy, Carol (Rugpjūtis 2010 m.). „The combined effects of ocean acidification, mixing, and respiration on pH and carbonate saturation in an urbanized estuary“. Estuarine, Coastal and Shelf Science 88 (4): 442–449. 
  47. Fisheries, NOAA (Rugsėjo 9 d. 2018 m.). „Understanding Ocean Acidification | NOAA Fisheries“. www.fisheries.noaa.gov. 
  48. Thyberg, Krista L.; Tonjes, David J. (2016 m.). „Drivers of food waste and their implications for sustainable policy development“. Resources, Conservation and Recycling 106: 110–123. 
  49. „Vector-borne diseases“. World Health Organization. 
  50. EPA,OA, US (Gruodžio 23 d. 2015 m.). „Overview of Greenhouse Gases | US EPA“. US EPA. 
  51. Venkateswaran, Sandhya (1994). „Managing Waste: Ecological, Economic and Social Dimensions“. Economic and Political Weekly 29 (45/46): 2907–2911. 
  52. Eckert S, Kohler S (2014). „Urbanization and health in developing countries: a systematic review“. World Health & Population 15 (1): 7–20. 
  53. Block, Jason P.; Subramanian, S. V. (Gruodžio 8 d. 2015 m.). „Moving Beyond "Food Deserts": Reorienting United States Policies to Reduce Disparities in Diet Quality“. PLOS Medicine 12 (12): e1001914. 
  54. Cooksey-Stowers, Kristen; Schwartz, Marlene B.; Brownell, Kelly D. (Lapkričio 14 d. 2017 m.). „Food Swamps Predict Obesity Rates Better Than Food Deserts in the United States“. International Journal of Environmental Research and Public Health 14 (11): 1366. 
  55. Cruz, Álvaro A.; Stelmach, Rafael; Ponte, Eduardo V. (Liepos 1 d. 2017 m.). „Asthma prevalence and severity in low-resource communities“. Current Opinion in Allergy and Clinical Immunology (anglų) 17 (3): 188–193. 
  56. Carlsten, Christopher; Rider, Christopher F. (Balandžio 1 d.2017 m.). „Traffic-related air pollution and allergic disease“. Current Opinion in Allergy and Clinical Immunology (anglų) 17 (2): 85–89. 
  57. Keet, Corinne A.; Matsui, Elizabeth C.; McCormack, Meredith C.; Peng, Roger D. (Rugsėjis 2017 m.). „Urban residence, neighborhood poverty, race/ethnicity, and asthma morbidity among children on Medicaid“. Journal of Allergy and Clinical Immunology 140 (3): 822–827. 
  58. Lin, Sheng-Chieh; Lin, Hui-Wen; Chiang, Bor-Luen (Rugsėjo 1d. 2017 m.). „Association of croup with asthma in children“. Medicine (anglų) 96 (35): e7667. 
  59. Shelley, L. I. (1981). Crime and modernization: The impact of industrialization and urbanization on crime. Carbondale: Southern Illinois University Press.
  60. Bruinsma, G. J. (2007 m.). Urbanization and urban crime: Dutch geographical and environmental research. Crime and Justice, 35(1), 453–502.
  61. Malik, A. A. (2016 m.). Urbanization and Crime: A Relational Analysis. J. HUMAN. & Soc. Scl., 21, 68-69.
  62. REIS, JARED P.; BOWLES, HEATHER R.; AINSWORTH, BARBARA E.; DUBOSE, KATRINA D.; SMITH, SHARON; LADITKA, JAMES N. (Gruodžio 4 d. 2004 m.). „Nonoccupational Physical Activity by Degree of Urbanization and U.S. Geographic Region“. Medicine & Science in Sports & Exercise (anglų) 36 (12): 2093–2098. ISSN 0195-9131. doi:10.1249/01.mss.0000147589.98744.85. 
  63. 63,0 63,1 Seguin, Rebecca; Connor, Leah; Nelson, Miriam; LaCroix, Andrea; Eldridge, Galen (2014). „Understanding Barriers and Facilitators to Healthy Eating and Active Living in Rural Communities“. Journal of Nutrition and Metabolism 2014: 146502. ISSN 2090-0724. doi:10.1155/2014/146502. 
  64. Luciano (2016 m.). „Perceived insecurity, mental health and urbanization: Results from a multicentric study“. International Journal of Social Psychiatry 62 (6): 252–61. doi:10.1177/0020764016629694. 
  65. Berry, Helen (Gruodžio 6 d. 2007 m.). „'Crowded suburbs' and 'killer cities': a brief review of the relationship between urban environments and mental health“. NSW Public Health Bulletin 18 (12): 222–7. doi:10.1071/NB07024. 
  66. Srivastava, Kalpana (Liepa 2009 m.). „Urbanization and mental health“. Industrial Psychiatry Journal 18 (2): 75–6. 
  67. Sridhar, K. S. (2007 m.). „Density gradients and their determinants: Evidence from India“. Regional Science and Urban Economics 37 (3): 314–44. 
  68. Bora, Madhusmita (Liepos 1 d. 2012 m.). „Shifts in U.S. housing demand will likely lead to the re-urbanization of America“. Nwitimes.com. Nuoroda tikrinta Gruodžio 13 d. 2020 m.. 
  69. Davis, Kingsley; Hertz Golden, Hilda (1954). „Urbanization and the Development of Pre-Industrial Areas“. Economic Development and Cultural Change 3 (1): 6–26. 
  70. „Opportunity and exploitation in urban labour markets“ (PDF). Overseas Development Institute. Lapkritis 2008 m.