Kupiškis
| Kupiškis | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 
| ||||||||||||||||
 | ||||||||||||||||
| Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3) | ||||||||||||||||
| Valstybė |  Lietuva
| |||||||||||||||
| Apskritis |  Panevėžio apskritis
| |||||||||||||||
| Savivaldybė |  Kupiškio rajono savivaldybė
| |||||||||||||||
| Įkūrimo data | 1480 (pirmą kartą paminėtas) | |||||||||||||||
| Meras | Jonas Jarutis | |||||||||||||||
| Gyventojų | 7 969 | |||||||||||||||
| Plotas | 7 km² | |||||||||||||||
| Tankumas | 1 138 žm./km² | |||||||||||||||
| Altitudė | 101 m | |||||||||||||||
| Pašto kodas | centrinis LT-40001 | |||||||||||||||
| Tinklalapis | www.kupiskis.lt | |||||||||||||||
 Vikiteka |
Kupiškis | |||||||||||||||
| ||||||||||||||||
Kupiškis – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Panevėžio apskrityje, 44 km į rytus nuo Panevėžio, rytiniame Vidurio Lietuvos žemumos pakraštyje. Kupiškio rajono savivaldybės ir seniūnijos centras.
Šiaurės vakariniu miesto pakraščiu prateka Lėvuo, per centrą teka upė Kupa, pietuose eina geležinkelis. Miesto centre yra keletas mūrinių pastatų statytų XIX-XVIII amžiuje, tarp jų seniausias linų sandėlis, esantis prie pat Lauryno Stuokos Gucevičiaus aikštės. Miesto centre per Kupą eina senasis Gedimino tiltas.
Prieš pirmąjį pasaulinį ir antrajį pasaulinį karą centre stovėjo nedidelis senamiestis, kuris per karus buvo nugriautas.
Yra etnografijos muziejus, Kristaus žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1914 m.), kultūros namai, paštas (LT-40001), rajono centrinė ligoninė. Miesto šiauriniame pakraštyje, prie Lėvens stūkso Aukštupėnų piliakalnis, driekiasi Kupiškio marios. Per Kupos upę yra nutiesti 8 tiltai, iš kurių 5 pėstiesiems ir 3 transporto priemonėms. Taip pat yra Kupiškio menų mokykla, keli mikrorajonai:
- Zuntė (šiaurinė miesto dalis),
- Krantinė (daugiabučių mikrorajonas),
- Kraštiečiai (Pietrytinė miesto dalis),
- Račiupėnai (nuosavųjų namų rajonas).
Istorija
Miestas įėjo į sėlių genties gyvenamos teritorijos ribas. Spėjama, kad medinė Kupiškio pilis buvusi jau XIII a.
1240 m. sugriauta Kupiškio pilis. [3]
1480 m. Krokuvos universiteto metraštyje minimas Stanislaus Johannis de Cupyschky - Stanislovas Jonaitis iš Kupiškio - manomas pirmasis miestelio vardo paminėjimas, o taip pat - ir pirmasis aprašytas šio krašto žmogus. Galinis vardas "de Cupyscky" reiškia vietovę iš kurios jis kilo, kurią tikrų tikriausiai galima laikyti Kupiškiu, taigi, galėjo būti panašiai, kaip ir Leonardas da Vinčis - miestelio iš kurio jis kilo pavadinimas buvo Vinčis (Vinci).
Istoriniuose šaltiniuose – kaip Lietuvos valdovo Žygimanto Senojo miestelis – Kupiškis pirmąsyk paminėtas 1529 m. XVI amžiuje buvo dvaras, seniūnija, pavieto centras, todėl tikėtina, kad įsikūrė anksčiau nei buvo paminėtas pirmą kartą. 1616 m. pastatyta bažnyčia. 1589 m. Paminėtas Kupiškis dėl gaisro, kurio metu sudegė visa Budronių gatvė. 1616 m. pirmasis paminėjimas miestelio medinės bažnyčios.
Nuo 1657 m. Kupiškį ir seniūniją valdė didikai Tyzenhauzai, vėliau (nuo 1771 m.) Čartoriskiai, o nuo 1812 m. – grafas Mykolas Tiškevičius. 1791–1792 m. suteiktos miesto teisės (savivalda įvesta, bet privilegijos jai nespėta gauti). Kupiškio augimą paskatino Daugpilio-Panevėžio-Radviliškio geležinkelis, pastatytas 1873 m. greta miesto. [4]
XVIII a. pradžioje, Kupiškio miestelyje buvo šešios pagrindinės gatvės: Anykščių (Onyksztyńska), Budrionių (Budrewska), Karališkoji (Królewska), Kazliškio (Kozłova), Skaugų (Skowogolska), Svėdasų (Swiadoska), kuriose gyveno pagrinde žydai bei vienas kitas bajoras. XVIII a. devintojo dešimtmečio pradžioje kilus gaisrui miestelis smarkiai nukentėjo. Sudegė bažnyčia, klebonija, 5 klebonijos jurisdikos gyventojų sodybos, 8 žydų bravorai bei visa eilė miestelio gyventojų namų. Tik gatvių galuose liko skurdžių ir dvarui nieko nemokančių 15 katalikų daržininkų ir 5 žydų kampininkų trobelės. [5]
1781 m. Kupiškio apylinkių valdytojas A. Čartoriskis Kupiškyje įsteigė lankastro sistemos mokyklą, kurioje aukštesniųjų klasių mokiniai mokė jaunesniuosius. 1823 m. pastatyta lapidinio stiliaus akmens mūro mokykla su klasicistiniais langų apvadais ir monumentaliomis puskolonėmis, išlikusi iki šių dienų (namas restauruotas, jame įkurta kraštotyros muziejus).
1842 m. Rusijos imperijoje įvedamas įstatymas dėl medicinos paslaugų teikimo, todėl miestelyje atsiranda pirmoji ligoninė. Ji veikė iki 1890 m. 1897 m. atsirado pinigų naujajai bažnyčiai (stovinčiai ir dabar), ji pradėta statyti apstatant senąją medinę. 1903 m. Naujoji bažnyčia beveik pastatyta, išardoma senoji.
1917 m. įkuriama progimnazija. Vėliau išaugusi į Vlado Rekašiaus vidurinę mokyklą, 2000 m. pervadintą į L. Stuokos-Gucevičiaus gimnaziją. 1919 m. gegužės 27 d. – birželio 1 d. vyko Kupiškio kautynės, kur susitiko Panevėžio rinktinė, su bolševikais. Po atkaklios kovos miestą sugebėjo paimti už nepriklausomą Lietuvą kovojanti pusė. [6]
1921 m. Chonelis Šmidtas, kuriam priklausė ir vienas iš keturių (išliko 3) malūnų, pradėjo tiekti miesteliui elektrą. 1931 m. pasirašoma sutartis, pagal kurią 3 km atstumu, visas miestelis turi būti aprūpintas elektra nuo saulėlydžio iki 1 val. 1941 m. liepą vokiečių okupacijos administracijos įsakymu buvo nužudyta daugiau kaip 800 miestelio gyventojų žydų. 1943 m. Kupiškio piliakalnį aprašė žymus archeologas Petras Tarasenka. 1968 m. piliakalnyje atlikti žvalgomieji tyrimai. Rasta lipdytos grublėtos keramikos fragmentų.
1946 m. balandžio 24 d. įkūrus apskritį Kupiškis tapo miestu (iki tol buvo miestelis). Sovietmečiu išaugo sviesto, statybinių medžiagų gamyklos. 1968 m. gegužės 7 d. mieste iškrito vištos kiaušinio dydžio kruša. 1983 m. pastatyti kultūros namai (architektas R. Kamaitis, vitražai E. Valiūtės, keramika A. Ličkutės ir A. Lauciaus), kuriuose įsikūrė ir etnografinis liaudies teatras „Senovinės kupiškėnų vestuvės“. 1983 m. gauta 5 mln rublių statyti Kupiškio ligoninei (Krantinės 28, Kupiškis). 1984 m. buvusio Čertoriskių pradžios mokykloje leista įkurti kraštotyros muziejų. Tais pačiais 1984 m. pradėtos Kupiškio marių statybos, iškeliami gyventojai. Po dviejų metų užtvenkta Lėvens upė suformuoja marias. 1986 m. baigta statyti Kupiškio 2-oji vidurinė mokykla.
1990 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro V. Knašio įsakymu pradėta steigti Kupiškio žemės ūkio mokykla.
1997 m. patvirtintas Kupiškio herbas.
Tais pačiais 1997 m. pradėta švęsti Lingaudalos šventė, ji vyksta kas dvejus metus. Jos akcentas liaudiški motyvai: šokiai, grupės, meno parodos.
1999 m. pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Kežmaroko miestu (Slovakija).
| Administracinis-teritorinis pavaldumas | |||
|---|---|---|---|
| XVI a. | Kupiškio pavieto ir seniūnijos centras | ||
| 1561–1565 m. | Kupiškio valsčiaus centras | ||
| nuo 1657 m. | Kupiškio seniūnijos centras | ||
| 1842–1915 m. | Kupiškio valsčiaus centras | Vilkmergės apskritis | |
| 1915–1919 m. | Kupiškio apskrities centras | ||
| 1919–1946 m. | Panevėžio apskritis | ||
| 1946–1950 m. | Kupiškio apskrities centras | ||
| 1950–1953 m. | rajoninio pavaldumo miestas | Kupiškio rajono centras | Šiaulių sritis |
| 1953–1995 m. | |||
| nuo 1995 m. | Kupiškio seniūnijos centras | Kupiškio rajono savivaldybės centras | Panevėžio apskritis |
Pavadinimo kilmė
Miestas pavadintas pagal Kupos upę (kairysis Lėvens intakas), kurios žiotyse ir įsikūręs Kupiškis. Tarmiškai „kūpėti“ reiškia smarkiai bėgti, kunkuliuoti – srauninga Kupa smarkiai teka per pavasairo polaidžius.
Gyventojai
Kupiškyje gyventojai pasiskirstę netolygiai; didesnis tankumas yra pietrytinėje, vakarinėje ir šiaurinėse dalyse. Daugiau mieste esti parkai ir skverai bei kitos rečiau gyvenamos dalys. Mieste gyventojų skaičius labiausiai išaugo 1906-2000 metais, kuomet plėtėsi pats miestas: pastatyti Kraštiečių ir Krantinės rajonai, vakarinis individualiųjų namų rajonas, vystėsi bei kūrėsi miesto pramonė, infrastruktūra. Nuo 2000 m. gyventojų skaičius pradėjo mažėti dėl emigracijos, mažo |gimstamumo, savižudybių skaičiaus.
 | ||||||||||
| 1765 m. | 1822 m. | 1833 m. | 1839 m. | 1842 m. | 1860 m. | 1865 m.*[2] | 1892 m. | 1897 m.sur. | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 760 | 5 809 | 1 032 | 759 | 2 715 | 3 200 | 1 617 | 3 752 | 3 742 | ||
| 1906 m.*[1] | 1923 m.sur. | 1935 m. | 1938 m. | 1939 m. | 1956 m. | 1959 m.sur. | 1970 m.sur. | 1974 m. | ||
| 2 000 | 2 672 | 2 924 | 2 830 | 3 296 | 4 127 | 4 127 | 4 787 | 5 300 | ||
| 1976 m.[7] | 1979 m.sur. | 1989 m.sur. | 1990 m. | 2000 m. | 2001 m.sur. | 2006 m. | 2009 m. | 2010 m. | ||
| 6 000 | 6 307 | 8 786 | 9 101 | 9 715 | 8 451 | 8 170 | 7 951 | 8 015 | ||
| ||||||||||
| ||||||||||
Architektūra
Miesto centrinės dalies planas stačiakampis, centre stovi neogotikinė dvibokštė Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1914 m.). Išlikę 2 vėjo malūnai (XIX a. pabaiga). Į šiaurę nuo miesto stūkso Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis, driekiasi Kupiškio marios.
Susisiekimas
Atstumas nuo sostinės Vilniaus yra 157 kilometrai. 1975 m. nutiestas pietinis ir vakarinis aplinkkeliai. Miesto pietuose eina geležinkelio ruožas Daugpilis – Radviliškis. Per pietinį aplinkkelį eina krašto kelias 122 Daugpilis–Kupiškis–Panevėžys , per vakarinį aplinkkelį 124 Kupiškis–Vabalninkas–Biržai . Į pietus nuo miesto eina 118 Kupiškis–Utena .
Ryšiai su visuomene
Leidžiamas laikraštis „Kupiškėnų mintys“ (nuo 1946 m.), o nuo 1996 metų per LTV transliuojama „Kupiškėnų studijos“ laidos.
Kultūra
Pastatyti paminklai architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui ir generolui Jonui Černiui, gausu Henriko Orakausko skulptūrų: „Kupiškėnų vestuvės“, „Avinėli, pasipurtyk“, „Merkurijus“, „Paukščiai“, fontanas „Baltų gyvybės medis“ ir kt. Yra du muziejai: etnografijos (kraštotyros) muziejus ir Povilo Matulionio namas-muziejus.
Tarmė
Kupiškio ir jo apylinkių gyventojai šneka rytų aukštaičių kupiškėnų tarme. 2007 m. pradėtas leisti aiškinamasis „Kupiškėnų žodynas“ (autorė Klementina Vosylytė). .
Švietimo ir ugdymo įstaigos
- Kupiškio technologijos ir verslo mokykla
- Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazija
- Kupiškio Povilo Matulionio pagrindinė mokykla
- Kupiškio Kupos pradinė mokykla
- Kupiškio muzikos mokykla
- Viešoji biblioteka
Miestų partnerystė
Žymūs žmonės
- Laurynas Stuoka-Gucevičius (krikštytas 1753 m. rugpjūčio 5 d. Palėvenės bažnyčioje – 1798 m.), architektas
- Povilas Matulionis (1860–1932), miškininkas
- Mikalina Glemžaitė (1891–1985), etnografė, pedagogė
- Kazimieras Šlapelis (1894–1983), paleontologas, vienas pirmųjų Argentinos lakūnų
- Jonas Černius (1898–1977), valstybės ir karinis veikėjas
- Aleksas Baltrūnas (1925–2001), rašytojas
- Gediminas Jokūbonis (1927–2006), skulptorius
- Danutė Eidukaitė (1929–1995), dailininkė keramikė
- Henrikas Paulauskas (1932–2006), žurnalistas, kraštotyrininkas, LTV diktorius
Sportas
- SC Narjanta Kupiškis (futbolas)
Galerija
-
-
Kupos upė miesto centre -
Paminklas Laurynui Stuokai-Gucevičiui, žymiam architektui, suprojektavusiam Vilniaus katedrą -
Senasis paštas -
-
.jpg)
Šaltiniai
- ↑ 1,0 1,1 Купишки. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 2 (3) : Кошбух — Прусик. С.-Петербургъ, 1906., 40 psl. (rus.)
- ↑ 2,0 2,1 Географическо-статистический словарь Российской империи, T. 2 (Дабанъ — Кяхтинское Градоначальство). СПб, 1865, 844 psl.
- ↑ http://www.grazitumano.lt/mediawiki/index.php/%C5%BDyma:Kupi%C5%A1kio_piliakalnis
- ↑ A. Semaška. Kelionių vadovas po Lietuvą. – Vilnius: Algimantas, 2006 m. 600 p.: iliustr. – ISBN 9986-509-90-4
- ↑ http://www.jewishstudies.lt/index.php?1557842834
- ↑ Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920 m., Vytautas Lesčius, Krašto apsaugos ministerijos leidybos ir informacinio aprūpinimo tarnyba, Vilnius, 2004 m., 215–218 p.
- ↑ Kupiškis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 440
- ↑ Kupiškis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007
Literatūra
- Kupiškis. Mūsų Lietuva, T. 2. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1965. – 623 psl.
- Kupiškėnų žodynas (sud. Klementina Vosylytė). – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007. – ISBN 978-9955-704-45-4
- T. 1: A-H. – Vilnius: Petro ofsetas, 2007. – 784 p. – ISBN 978-9955-704-44-7
- Kupiškis: gamtos ir istorijos puslapiai (sud. Aušra Jonušytė, Eugenija Urbonienė, Laura Guščenkaitė, Asta Redvenskienė). – Kupiškis: Kupiškio etnografinis muziejus, 2008. – 640 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9849-5-5
Nuorodos
| ||||||||||||||
