Rėzeknė

Rėzeknė latv. Rēzekne



Rėzeknė 56°30′0″ š. pl. 27°19′0″ r. ilg. / 56.50000°š. pl. 27.31667°r. ilg. / 56.50000; 27.31667 (Rėzeknė)Koordinatės: 56°30′0″ š. pl. 27°19′0″ r. ilg. / 56.50000°š. pl. 27.31667°r. ilg. / 56.50000; 27.31667 (Rėzeknė)

Laiko juosta: (UTC+2) ------ vasaros: (UTC+3)

Valstybė	Latvija
Istorinis regionas	Latgala
Savivaldybė	Rėzeknės savivaldybė

Įkūrimo data	1773 (miesto teisės)
Meras	Aleksandrs Bartaševičs

Gyventojų (2020)	27 613
Plotas	18 km²
Tankumas (2020)	1 534 žm./km²
Altitudė	151 m

Pašto kodas	4601; LV-4604; LV-4605
Tinklalapis	www.rezekne.lv
Vikiteka	Rėzeknė

Kirčiavimas	Rė́zeknė

Rėzeknė (seniau – Rėzytė; latv. Rēzekne, latg. Rēzne) – miestas Latvijos rytuose, Latgaloje. 35 782 gyventojai (2008 m.). Nutolęs 242 km nuo Rygos. Jame susikerta Ryga-Maskva ir Sankt Peterburgas–Varšuva geležinkelių linijos. Keliai į Rygą, Daugpilį, Pskovą.

Rėzeknė įkurta latgalių genties teritorijoje. Vėliau priklausė Livonijos ordinui, Lietuvos ir Lenkijos valstybei – Abiejų Tautų Respublikai, Rusijos imperijai. 1918 metais, susikūrus Latvijos nepriklausomai respublikai, tapo jos dalimi. Ji pirmą kartą paminėta 1285 metais. Miesto teises gavo 1773 metais. Rėzeknės dešiniajame krante yra išlikę vokiečių riterių XIII amžiaus pilies griuvėsiai. Yra bažnyčių ir cerkvių.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rėzeknė yra šiaurinėje Latgalos aukštumos dalyje, Rytų Latvijos centre, todėl dažnai vadinama Latgalos širdimi.

Miesto reljefas yra kalvotas. Žemiausias taškas yra 130 m, o aukščiausias - 187 m virš jūros lygio. Sakoma, kad Rėzeknė yra ant septynių kalvų (kaip analogija į Septynias Romos kalvas), tarp kurių teka to paties pavadinimo upė – Rėzeknė, kurios ilgis miesto ribose – apie 10 km. Upė jungia du didžiausius ežerus Latvijoje – Lubano ir Raznos. Mieste taip pat yra Rėzeknės ežeras.

Miesto plotas – 1748 ha. Iš jų 70% yra gyvenamieji rajonai, 13% - žaliosios erdvės, 15% - pramoninės zonos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Iki XIII amžiaus Pilies kalno vietoje buvo latgalių gyvenvietė. Pirmą kartą paminėta 1285 metais kai Livonijos ordino magistras Vilhelmas fon Šauerburgas iš didelių moreninių riedulių čia pastatė gerai įtvirtintą pilį, vadindamas ją Rositten.

Tvirtovę ne kartą puolė lietuviai. Iki XVII a. pilis buvo smarkiai apgriauta, todėl vėliau nebeatstatyta. XX a. šalia pilies griuvėsių buvo įrengtas parkas, pastatytas vasaros teatras ir restoranas.

Pasibaigus Livonijos karui, sekuliarizavus Vokiečių ordiną Rėzekne 1558 m. kaip užstatas perleista Abiejų Tautų Respublikai (ATR), o nuo 1561 m. tapo tiesiogine ATR valda^[1].

1577–79 (per Livonijos karą) užimta Ivano IV Rūsčiojo, 1654–56 (per 1654–67 ATR ir Maskvos karą) – Aleksejaus Michailovičiaus kariuomenės. Po po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1772 m. atiteko Rusijai. 1773 m. gavo miesto teises. Iš pradžių miestas buvo priskirtas Pskovo gubernijos, 1777 m. - Polocko gubernijai, 1796 m. buvo Vitebsko gubernios provincijos miestu. Nuo 1802 m. miestas tapo vienu iš gubernijos centrų. XIX a. pabaigoje net pradėtas vartoti terminas Vitebsko latviai.

Pirmąjį miesto planą 1778 m. patvirtino Rusijos imperatorienė Jekaterina II.

1802 m. tapo apskrities centru. Miestas pradėjo intensyviai vystytis tik nutiesus kelią Sankt Peterburgas-Varšuva (1836 m.), vėliau – Sankt Peterburgo-Varšuvos (1860 m.) ir Vindavos-Rybinsko (1904 m.) geležinkelio linijas.

1897 m. mieste gyveno 10 795 gyventojų, iš jų 6442 buvo žydai, 2444 – rusai, 895 – lenkai ir 828 – latviai.

Pirmame Rėzeknę pristačiusiame leidinyje, išleistame 1911 m., rašoma, kad mieste buvo daug sodų. Pagrindinės miesto gatvės buvo Bolšaja Lyutsinskaya, kurioje buvo sukoncentruota prekyba, ir Bolšaja Nikolajevskaja, kurioje buvo įsikūrusios vyriausybės įstaigos. Bendra miesto žemė buvo 438 dešimtinių.

Gyvenamųjų pastatų skaičius buvo 2500, iš kurių 180 – akmeniniai, o mediniai – 2320. 58-nias gatves apšvietė 120 paprastų ir 16 žibalinių žibintų. Mieste buvo ligoninė ir privačios vaistinės.

Tais laikais Rėzeknė garsėjo H. M. Manteuffel alaus darykla, I. M. Levino odų fabriku, audimo dirbtuvėmis, muilo gamykla, ratų tepalų gamykla, G. A. Leshchinskio malūnu. Buvo organizuota gazuoto vandens, plytų ir plytelių gaminių gamyba. Veikė dvi viešosios pirtys, bankai, biurai, spaustuvės.

Rėzeknėje buvo vyrų gimnazija, miesto mokykla, moterų gimnazija, prekybos mokykla, trys parapinės mokyklos, parapija, žydų vyrų ir moterų mokyklos bei Talmudo-Toros mokykla. Mieste praktikavosi 11 gydytojų.

1911 m. iš 19 tūkst. 625 gyventojų – 8894 registruoti žydai, 6149 – latviai katalikai ir lenkai, 4431 - rusai, 140 - vokiečiai ir latviai liuteronai.

Nuo XVIII a. pabaigos iki 1941 m. Rėzeknės žydų bendruomenės gyventojai vaidino svarbų vaidmenį formuojant miestą, kuri į Vitebsko guberniją persikėlė Rusijos imperijos laikais. 1913 m. Žydams priklausė vaistinė, visi 6 farmacijos prekių sandėliai, visos 5 kepyklos, 4 viešbučiai, abi foto dirbtuvės, visos 3 kirpyklos, vienintelė kavinė, visos 5 laikrodžių dirbtuvės, smuklė. 200 parduotuvių ir parduotuvių Rezeknėje (įskaitant 55 bakalėjos, visos 15 galanterijos, visos 12 tabako, visos 23 manufaktūros). Visi 6 medienos pirkliai ir vienintelis prekiautojas galvijais Rėzeknėje buvo žydai. 1920–1930 metais mieste veikė įvairių žydų partijų ir organizacijų skyriai. Buvo 11 sinagogų, įskaitant hasidines.

1917 m. Rėzeknėje vyko suvažiavimas, kuriame Latgalija nusprendė susijungti su Latvija. 1918 metais Latvija pareiškė nepriklausomybę ir Rėzeknė tapo Latgalijos kultūros centru^[2].

1920 m. po Rygos taikos sutarties Latgalos žemės kartu su miestu tapo Latvijos Respublikos dalimi.

Antrasis pasaulinis karas sunaikino beveik visus to meto Rezeknės Bolšajos Lutsinskajos gatvės pastatus, taip pat daugumą šventyklų ir administracinių pastatų. Miestas buvo beveik visiškai sunaikintas, sugriauta daugiau kaip 65 % miesto pastatų. Netoli miesto ribos - Ančupanų miške - buvo sušaudyta daugiau nei 15 tūkstančių Latvijos žydų (įskaitant Rezeknės gyventojus). 1944 m. liepos 27 d. Rėzeknę užėmė 2-ojo Pabaltijo fronto 10-osios armijos 7-oji ir 8-oji šaulių divizijos.

Pokario metais Rezeknė pradėjo sparčiai vystytis, nes buvo atidarytos kelios sąjunginės reikšmės pramonės įmonės ir padidėjo tranzito eismas geležinkelio linijų sankirtoje. 1991 m. mieste gyveno 43 032 žmonės.

Rėzeknėje išlikę kai kurie pastatai iš senojo žydų kvartalo, kurio pagrindinis pastatas buvo kukli sinagoga, pastatyta 1845 m.

2016 m. sausio mėn. remiant Norvegijos ambasadai Latvijoje, buvo visiškai atkurta vienintelė Baltijos šalyse medinė sinagoga, išgyvenusi Antrąjį pasaulinį karą, įskaitant vidaus interjero rekonstrukciją^[3].