Kupiškio etnografijos muziejus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kupiškio etnografijos muziejus pavasarį

Kupiškio etnografijos muziejus – muziejus Kupiškyje, nuo 1984 m. veikiantis didikų Čartoriskių įsteigtos buvusios mokyklos akmens mūro pastate, klasicizmo stiliaus, statytame 1823 m., Gedimino g. 2. 1823 m. buvo įkurta parapinė Lankasterio sistemos mokykla, kurioje aukštesniųjų klasių mokiniai mokė jaunesniuosius. Mokykloje buvo dėstoma lenkų, rusų kalbos, lotynų gramatika, aritmetika, geografija, daržininkystė, religija. Mokėsi 60 mokinių, iš kurių dauguma sudarė vastiečių vaikai. Mokykla veikė iki 1909 m. Joje mokėsi prof. miškininkas Povilas Matulionis (1860–1932).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įkurti muziejų buvo sena Kupiškio inteligentijos ir išsilavinusių ūkininkų svajonė. Tarpukario laikotarpiu visuomenės ir kultūrinės veiklos organizatoriai susibūrė į komitetą „Liaudies namams statyti“. 1935 m. rugsėjo 19 d. komiteto susirinkime buvo aptarti Liaudies namų statymo ir Laisvamanių kapinių steigimo klausimai. Kilniems tikslams buvo numatytos ir patalpos muziejui, reikėjo ir finansinių lėšų. Šiuose namuose turėjo būti salė operai ir baletui, kambariai knygynui, skaityklai, užkandinei, administracijai. Jas net ėmėsi rinkti JAV ir Kanadoje gyvenantys kupiškėnai. Liaudies namų nepavyko pastatyti, tik buvo pabaigtos tvarkyti Laisvamanių kapinės.

1937 m. Kupiškio žemės ūkio kooperatyvo valdyba pradėjo rinkti eksponatus. 1941 m. spalio mėn. sudaryta komisija muziejui įsteigti 1941 m. spalio 24 d. Kupiškio pradžios mokykloje susirinko gausi iniciatyvi grupė muziejui Kupiškyje steigti. Buvo išrinkta organizacinė komisija. Į jos sudėti įėjo mokytojai: Povilas Spudas, Viktoras Kavoliūnas, Petras Snarskis, akušerė Stefanija Glemžaitė, agronomas Petras Pakarklis, valsčiaus viršaitis Jurgis Bukėnas, D.Vaitiekūnaitė, U. Merkienė, V. Jančienė, advokatas P. Baltuška, stalius J. Jakutis – iš viso per 30 žmonių. Muziejaus įkūrimo klausimais komisijos nariai susirašinėjo su Mokslų akademijos Lituanistikos institutu ir Vytauto Didžiojo kultūros muziejumi, tarėsi su patirtį turinčiais muziejininkais kilusiais iš Kupiškio krašto. Manoma, kad šiai puikiai idėjai pritarė Feliksas Bugailiškis, Juozas Petrulis, Povilas Karazija ir kiti. Muziejus įsteigtas 1942 m. lapkričio mėn. Kupiškio muziejaus vedėju paskirtas mokytojas Povilas Spudas.

1941 m. spalio 30 d. buvo gautos patalpos muziejui miesto centre esančioje Turgaus aikštėje, kupiškėnų vadinamojoje „austerija“ (dabar Lauryno Gucevičiaus aikštė). 1942 m. rugsėjo 10 d. įvyko steigiamasis susirinkimas, o 1943 m. vasario 2 d. remiantis švietimo generalinio tarėjo J. Reinio raštu, išrinkta muziejaus taryba. Direktoriumi išrinktas Povilas Spudas (1943–1944). Buvo pasiskirstyta pareigybėmis. Sekretoriumi išrinktas mokytojas Petras Baltuška, karininku tapo Petras Snarskis, mokytojas Kazys Pajarskas sutiko rašyti istoriją (muziejaus istorijos rankraštis nerastas).

Nors vokiečiai varžė bet kokią lietuvišką veiklą, tačiau muziejaus steigėjai sugebėjo viską atlaikyti. Į eksponatų rinkimą buvo įtraukti mokytojai, kunigas ir visi muziejaus įkūrimo iniciatyvinės grupės nariai.

Prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, 1946 m. valdžia šias patalpas atėmė. Jose apgyvendino karo belaisvius, o vėliau čia įkūrė javų sandėlį. Eksponatai išmetami į gatvę. Dalį eksponatų pavyksta sukrauti į sandėlį, kitus pas S. Glemžaitę. Daug eksponatų dingo, apie 500 buvo parduota Panevėžio kraštotyros muziejui. Pirmasis direktorius A. Karazija 1945 m. rugsėjo 10 d. žuvo. Nuo 1945 m. rudens muziejui vadovavo Alfonsas Žurauskas. Vėliau dirbo Vera Karneckienė, Algirdas Dirda, Birutė Vaitonienė ir kt.

Muziejaus taryba po šios kultūros įstaigos likvidavimo kreipėsi į Ministrų tarybą ir Centro komitetą, tačiau niekas nepakeitė tuometinių rajono vadovų nuomonės. 1951 m. eksponatai buvo sudėti suremontuotose Kupiškio žydų sinagogos III aukšto patalpose. Juos saugojo valdžios paskirtas darbuotojas. Nevyko jokia muziejinė veikla. Tuo metu sinagogos pastate veikė trys kultūros įstaigos: kultūros namai, muziejus ir biblioteka.

Svarbiausia paskata atkurti muziejų tapo 1961 m. Kupiškio vidurinėje buvo surengta seserų Stefanijos, Mikalinos ir Elvyros Glemžaičių etnografinė paroda. Ji sulaukė didelio pasisekimo, o LTSR Kultūros ministerija po parodos nupirko nemažai eksponatų, tapusių atkurto muziejaus rinkinių pagrindu. „Mikalina Glemžaitė muziejui perdavė gausius kraštotyros rinkinius: 15 albumų su 2448 tekstilės pavyzdžiais, įvairią dokumentinę medžiagą“.

Kupiškio etnografijos muziejus
Kupiškio etnografijos muziejus

1962 m. atkuriamas muziejus, kuris priklausė Šiaulių „Aušros“ muziejui. Kupiškio muziejus turėjo filialo statusą. Muziejaus darbuotojams nebuvo sąlygų parodyti lankytojams daugelio surinktų ir saugomų eksponatų. Buvo parengtas etnografijos ir buities ekspozicijos. Muziejinį darbą dirbo vienas žmogus. „Politinei konjunktūrai reikalaujant buvo parengta ekspozicija, atskleidžianti Kupiškio krašto visuomeninį-politinį gyvenimą nuo 1917 metų“.

Šiaulių istorijos ir etnografijos muziejaus Kupiškio filialas 1984 m. persikėlė į 1823 m. statytą Kupiškio parapinės mokyklos pastatą ir muziejaus reikmėms pastatytą priestatą. Muziejuje buvo įrengtos etnografinė ir tautodailės nuolatinės ekspozicijos. Dvi salės skirtos parodoms rengti.

1984 m. balandžio 29 d. muziejui persikėlus į naujas patalpas kilo problemų įrengiant ekspozicijas. Ekspozicinį planą ruošė patys muziejininkai. Pagal išankstinį sumanymą muziejus turėjo vadintis Kraštotyros muziejumi. Jo ekspozicijos privalėjo atskleisti TSRS visuomenės raidos laikotarpius. Tuo metu įrengti ekspoziciją, ar jos dalį, skirtą tarpukario nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, buvo neįmanoma. Trūko ekspozicijoms ir sovietmečio laikotarpio eksponatų. Turint nemažai buities-etnografijos eksponatų, pasitariant su Šiaulių „Aušros“ muziejumi, Kupiškyje nutarta įrengti etnografinę ekspoziciją. Buvo užsakyti ekspoziciniai baldai. Etnografinė ekspozicija įrengta senajame pastate, o pastato pirmoje salėje-tautodailės ekspozicija. Likusios dvi priestato salės buvo paskirtos kilnojamosioms parodoms. Ekspozicijos bei ekspozicinių baldų projekto autorius Fridrikas Samukas.

Kultūros ministro įsakymu 1987 m. balandžio 6 d. Nr. 974 muziejus pavadintas Kupiškio etnografijos muziejumi. Kultūros ministerija patenkino kupiškėnų pageidavimą ir 1989 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 974 muziejus pavadintas etnografijos muziejumi. Nes apie 80 % fonduose buvo sukaupta ir saugoma buities-etnografijos eksponatų. Daugiausia eksponatų surinko garsiosios seserys E. M. S. Glemžaitės.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus filialu muziejus buvo 34 metus. Lietuvos vyriausybė 1995 m. lapkričio 13 d. Nr. 1436 nutarimu nuo 1996 m. sausio 1 d. Kupiškio etnografijos muziejus perduodamas rajono savivaldybei. Tų pačių metų pradžioje muziejus savo žinion perima du visuomeninius muziejus. Struktūriniais padaliniais tampa Adomo Petrausko muziejus Uoginių kaime ir Veronikos Šleivytės paveikslų galerija Viktariškių kaime. 2001 m. spalio mėnesį muziejaus struktūriniu padaliniu tampa Laukminiškių kaimo muziejus, o 2015 m. Uoginių amatų centras. Nuo 1990 m. iki 2007 m. laikotarpyje muziejų kasmet aplankė daugiau kaip 7000 lankytojų.

2007 m. viduryje muziejaus pastatas įrašomas į Lietuvos valstybės renovuojamų kultūros objektų sąrašą ir patenka į pirmą darbų etapą. Kultūros paveldo renovacija vyko 2007–2011 m.

Pastato apsauga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1992 m. pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (u. k. 1476). 2005 m. pripažintas valstybės saugomu. Statusas – valstybės saugomas. Reikšmingumo lygmuo – regioninis.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adomo Petrausko muziejus

Renka, saugo, tiria ir eksponuoja krašto archeologijos, numizmatikos, buities ir etnografijos, meno, raštijos bei fotografijos medžiagą. Vykdo edukacinę veiklą, rengia dailės ir tautodailės, fotografijos ir kitų parodas. Muziejuje sukaupta apie 30 000 eksponatų (2006 m.); saugoma daug tautosakos, etnografinės ir dokumentinės medžiagos.

Veikia etnografinė XIX a. pab. – XX a. pr., senosios ir šiuolaikinės tautodailės ekspozicijos. Parengta ekspozicijų apie kraštotyrininkių Elvyros, Stefanijos ir Mikalinos Glemžaičių, visuomenės veikėjų Viktorijos ir Broniaus Tūbelių (eksponuojami dail. Adomo Varno tapyti portretai) gyvenimą ir veiklą. [1]

Muziejuje saugomi beveik 4000 metų senumo tauro ragai. [2][3][4][5][6]

Dailininkės Veronikos Šleivytės paveikslų galerija

Muziejaus padaliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laukminiškių kaimo muziejus

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Povilas Spudas (1943-02 –1944 m.)
  • Albinas Kriauza (1944-10-10 – 1945 m. žuvo)
  • Alfonsas Žalkauskas (1945 - 1946 m. muziejaus veikla nutrūko)
  • Bronius Jonuška (1962-02-10 – 1963-04-16)
  • Jonas Giedraitis (1964-05-01 – 1965-04-20)
  • Vanda Šimkūnienė (1973-05-03 – 1974-01-18)
  • Marytė Gaučienė (1965-04-20 – 1973-05-03)
  • Vanda Rastenytė-Balsienė (1969-04-04 – 1987-04-09)
  • Algimantas Jasaitis (1987–2001)
  • Violeta Aleknienė (2001-10-01 – 2019-09)
  • Jūra Sigutė Jūrėnienė (nuo 2020-01)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]