Vėjo malūnas
Vėjo malūnas – energijos rūšies keitimo įtaisas, variklis, vėjo energiją verčiantis mechanine − sukimo momentu. Sudaro statinys, ant kurio įrengtas ratas su sparnais bei perdavimo mechanizmas, pavara.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vėjo malūnai sukurti VII a. Persijoje. 1760 m. vėjo malūnai buvo patobulinti – sparnų darbinis plotas tapo reguliuojamas priklausomai nuo vėjo stiprumo.[1]
Lietuvoje daugiausia naudoti grūdams malti, kitur naudoti ir vandens pumpavimui (tokie malūnai populiarūs Nyderlanduose). Dabartinis vėjo malūno variantas yra vėjo jėgainė, vėjo energiją verčianti elektros energija.
Lietuvoje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vėjo malūnai pradėjo prarasti svarbą, kai buvo išrasta garo mašina bei vidaus degimo variklis. Šis procesas Lietuvoje prasidėjo XIX a. pabaigoje. 1914–1921 m. Lietuvoje buvo apie 1000 vėjo malūnų.[2] Šiuo metu apie 80 malūnų įrašyti į Kultūros paveldo registrą, kai kurie iš jų pritaikyti visuomenės poreikiams (Kleboniškių, Paežerių malūnai).
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Craughwell, Thomas J. (2014). Išradimai, pakeitę pasaulį. Vertė Jonas Vitkūnas. Alma littera. p. 124. ISBN 9786090116470.
- ↑ http://www.malunai.lt/apie_malunus.php Archyvuota kopija 2015-02-15 iš Wayback Machine projekto.
|
Šis straipsnis apie technologijas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |