Pasvalio Dievo Motinos Globėjos cerkvė
56°03′28″š. pl. 24°23′20″r. ilg. / 56.057891°š. pl. 24.388928°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Gyvenvietė | Pasvalys |
| Adresas | Nepriklausomybės g. 12 |
| Statybinė medžiaga | medis |
| Pastatyta | 1903 |
Pasvalio Dievo Motinos Globėjos cerkvė – buvusi stačiatikių cerkvė Pasvalyje, Nepriklausomybės g. 12, oficialiai uždaryta 1959 m. Išlikęs medinės cerkvės pastatas be kupolų, su originaliomis eksterjero puošybos detalėmis, aptvertu kiemu. Pasvalio miesto istorinėje dalyje stūksantis cervės pastatas ir šventoriaus tvora yra vertingųjų savybių turintys objektai (unikalus kodas 17100).[1]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmoji Šv. Mitrofano cerkvė Pasvalyje 1870 m. įrengta vietos kataliko gyventojo išnuomotame name, buvo Biržų filija. 1903 m. už iždo lėšas pastatyta nauja medinė Dievo Motinos Globėjos cerkvė.
Po Pirmojo pasaulinio karo cerkvėje ilgai nebuvo pamaldų, todėl Biržų apskrities valdyba ketino ją nugriauti. Lietuvos stačiatikių Vyskupijos tarybos ir tikinčiųjų prašymu, pastatas buvo paliktas stačiatikiams. Pamaldos atnaujintos 1924 m. Bendruomenė savo klebono neturėjo, jis atvažiuodavo iš Biržų ar Gegabrastos. Pasvalyje 1927 m. buvo 31 stačiatikis.
Po 1863 m. caro valdžios konfiskuota ir perduota šiai cerkvei Vilniaus Kapitulos nuosavybė – apie 2 ha žemės, vandens malūnas – nusavinta bei išnuomota įvairiems asmenims.
Po Antrojo pasaulinio karo cerkvė buvo Gegabrastos filija, joje retkarčiais vyko pamaldos. 1948 m. Pasvalio malūno direktoriaus nurodymu išnešus liturginius daiktus supilti grūdai. Oficialiai išregistruota tik 1959 m., bet pamaldų joje nebebuvo. Pasvalyje tuomet gyveno apie 20 stačiatikių. Apgriauta, be kupolų ir kryžių cerkvė stovėjo malūno, naudojusio jos patalpas sandėliui ir archyvui, kieme.
Apie 1978 m. buvusioje cerkvėje įsikūrė Pasvalio melioracijos valdybos pučiamųjų orkestro „Dūdoriaus“ klubas.[2] Jo nariai susiremontavo patalpas, įsirengė apšildymą, pridūrė priestatą (iš kiemo pusės). Klube grojo apie 30 orkestrantų.
Pastate jau sovietmečiu kaupta krašto senųjų stogastulpių ir dievulių kolekcija: nykstančių kaimų pakelių stogastulpius, koplytstulpius bei kitas muziejines vertybes buvusioje stačiatikių cerkvėje maždaug nuo 1970 m. dėjo kraštotyrininkas Antanas Stapulionis.[3]
Pasak ilgamečio „Dūdoriaus“ klubo vadovo Algirdo Mikalausko, statant klubo priestatą, šventoriuje rasta palaidotų žmonių kaulų, tvarkant teritoriją dar buvo pastebima cementinių kryželių, manoma, likusių nuo Pirmojo pasaulinio karo.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Regina Laukaitytė. Stačiatikių Bažnyčia Lietuvoje XX amžiuje. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2003. ISBN 9986-780-52-7
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Cerkvė“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2017-10-18.
- ↑ Per pusę šimtmečio „Dūdoriaus“ orkestrantus gyvenimo virsmai ir džiugino, ir skaudino
- ↑ Pasvalio krašto muziejaus istorija