Žalsvasis šaltinis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 56°03′52″š. pl. 24°24′03″r. ilg. / 56.064499°š. pl. 24.400885°r. ilg. / 56.064499; 24.400885

Žalsvasis šaltinis prie Lėvens
Šaltinio „akis“

Žalsvasis šaltinis – giliausias Lietuvos urvas.[1] Jo dabartinis gylis - 20 m. Žalsvasis šaltinis yra Lėvens upės kairiajame krante, Pasvalio mieste, šalia Kalno gatvės. Iš urvo tekanti versmė įteka į Lėvens upę.

Šaltinis ištryško smegduobėje apie 1960 metus. Iš smegduobės apačios besiveržiantis požeminis vanduo išrėžė salpoje kelių metrų ilgio vagą, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, vos žalsvo atspalvio nuosėdomis, suteikiančioms šaltinio vandeniui žalsvą atspalvį. Smegduobės, iš kurios išteka šaltinis, šonuose matosi pavieniai gipso ir dolomito gabalai. Vanduo skaidrus, šaltas, turi sieros vandenilio kvapą. Tai didžiausias šaltinis Pasvalio rajone ir giliausias urvas Lietuvoje. Žalsvasis šaltinis yra įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą „Factum“. Povandeniniai Žalsvojo šaltinio tyrinėjimai prasidėjo 2006 m.

Urvo aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šio povandeninio urvo - versmės pirmasis šulinys yra apie 5 m skersmens ir 21 m gylio, besibaigiantis akmenų ir uolienų nuolaužų užvarta. Toliau urvas išsišakoja į dvi sales: „Saulėtąją“ bei „Aenigma“.

Salė „Aenigma“ veda pietų - pietryčių kryptimi, nuolaidi, jos plotis įvairauja nuo penkių iki dvylikos metrų, salė nuožulniai krypsta žemyn nuo septynių iki šešiolikos metrų gylio. Lubų skliautas nelygus, laiptuotas, aukštis - iki 5 m. Salės grindys padengtos nuo lubų krintančiomis uolienų nuolaužomis, luitais.

„Saulėtoji“ salė tęsiasi šiaurės - šiaurės vakarų kryptimi, savo struktūra labai panaši į „Aenigma“, tačiau šiek tiek siauresnė: plotis - nuo penkių iki dešimt metrų, nuožulniai gilėja iki penkiolikos metrų ir šiame gylyje lubos ir grindys tarsi susiglaudžia. Aiškios ribos, kur salių lubos ir grindys susilietų nėra, praėjimai susiaurėja tiek, kad lieka plyšys, užverstas nuo lubų atskilusiomis nuolaužomis. Salės gale yra siauras vertikalus praėjimas, kuriuo išplaukiama į „Žemutinę“ salę.

Vandens tėkmės šaltinio dugne ir salėse praktiškai nesijaučia. Matomumas palietus sienas greitai pradingsta, vanduo susidrumsčia, natūrali šviesa saulėtą dieną nežymi arba iš vis nejuntama. Didžiausių keblumų narams Žalsvajame šaltinyje gali kilti dėl labai greitai susidrumsčiančio vandens. Skliautą sudaro sluoksniuoto gipso ar kalkių uoliena, kuri yra ganėtinai nestabili ir plaukiant horizontaliose ertmėse, nuo iškvėpto oro burbuliukų iš viršaus krenta uolienų atplaišėlės, labai panašios į krentantį sniegą. Kartais atitrūksta ir didesni akmenys. Taip pat problematiški itin siaurų praėjimų salėse pranėrimai.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]


Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. delfi.lt: Giliausias urvas Lietuvoje – dvigubai gilesnis, nei manyta