Antanas Poška

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Poška
Antanas Poška1.jpg
Gimimo vardas: Antanas Paškevičius
Gimė: 1903 m. kovo 10 d.
Gripkeliai, Pasvalio valsčius
Mirė: 1992 m. spalio 16 d. (89 metai)
Vilnius
Palaidotas: Antakalnio kapinės
Tautybė: lietuvis
Tėvas: Jonas Paškevičius
Motina: Elena Stapulionytė - Paškevičienė
Sutuoktinis(-ė): Staselė Viskantaitė (1937-1941 †)
Marija Petrylienė (1948-1979 †)
Vaikai:

Ramutis, Laimutė (1950)

Veikla: lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų.
Sritis: antropologija, indologija
Alma mater: Kauno universitetas

Bombėjaus universitetas

Žymūs apdovanojimai:

Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius
Pasaulio tautų teisuolis
Kalkutos universiteto garbės daktaras

Commons-logo.svg Vikiteka: Antanas PoškaVikiteka

Antanas Poška (iki 1929 m. Paškevičius, 1903 m. kovo 10 d. Gripkeliuose, Pasvalio valsčius – 1992 m. spalio 16 d. Vilniuje) – lietuvių keliautojas, mokslininkas, antropologas, rašytojas, žurnalistas, vienas pirmųjų lietuvių esperantininkų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Gripkelių kaime, Panevėžio apskrityje. 1915 m. gavo dovanų pirmąjį esperanto kalbos vadovėlį. 1921 m. persikėlė į Kauną, dirbo statybose, 1922 m. įstojo į vakarinę gimnaziją. 1923 m. dalyvavo esperantininkų kongrese Niurnberge, o 1924 m. lankėsi Italijoje, gavo Švietimo ministerijos patvirtintą esperanto kalbos mokytojo pažymėjimą. 1926 m. dirbo Kauno radiofone laidų esperanto kalba vedėju. 19261929 m. A. Poška Kauno universitete studijavo mediciną.

Poška dar vaikystėje susidomėjęs kelionėmis, kitų kraštų žmonių gyvenimu, šiam potraukiui liko ištikimas visą gyvenimą. 1925 m. A. Poška su dviem draugais (Č. Kaunu–Kudreikiu ir A. Bučniu) dviračiais išvyko į pirmąją kelionę po Lietuvą, pavadintą „Be kelnių aplink Lietuvą“[1]. Keliaudamas ėmė užrašinėti savo įspūdžius, juos skelbė spaudoje. 1928 m. su draugais įsigijo motociklą ir juo keliavo po Lietuvą, apvažiavo aplink Baltijos jūrą. Ypač domėjosi esperanto kalba. Pamėgęs keliauti A. Poška nusprendė motociklu pasiekti Indiją. Ruošdamasis šiai kelionei, susipažino su kitu lietuvių keliautoju Matu Šalčiumi.

Azijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1929 m. rudenį A. Poška ir M. Šalčius iš Kauno per Marijampolę, Kybartus pasiekė Vokietiją ir keliavo toliau pietų kryptimi. Pasiekę Viduržemio jūrą, persikėlė per ją ir toliau keliavo po Egiptą. Artimuosiuose Rytuose atsiskyrė nuo Mato Šalčiaus. Irane susirgo maliarija ir apie pusmetį turėjo praleisti Teherane. 1931 m. vasarį pasiekė Indiją – atvyksta į Bombėjų. Kelionėje daugiausia naudojosi šalių, per kurias važiavo, esperantininkų pagalba. Apie šią kelionę parašė knygą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“.

19311933 m. Bombėjaus universitete Antanas Poška studijavo antropologiją, gavo sanskrito žinias. Ten susipažino su žymiu indų (parsų) tyrinėtoju Dživandži Džamšedži Modžiu. Lydėjo Oksfordo universiteto profesorių Aurelijų Steiną ekspedicijoje po Kinijos Turkestaną. 1933 m. Bombėjaus universitete gavo diplomą už darbą „Arijai, jų kilmė ir migracijos“. Vėliau (1934 m.) dalyvavo ekspedicijoje į Baltistaną, lankėsi Nepale. Paruošė disertaciją. 19331936 m. dalyvavo antropologinėse ekspedicijose po Pietryčių Aziją, rinko duomenis apie šinų kalba kalbančias tauteles Himalajų šiaurės vakaruose, aplankė Birmą, Takla Makano dykumą, Andamanų ir Nikobarų salas. Benarese, padedamas vietinių panditų, Antanas Poška gilino sanskrito žinias, paruošė „Bhagavadgytos“ vertimą.

1937 m. keliavo po Afganistaną, Iraną, Iraką ir Turkijos Kurdistaną. Turkijoje Poška buvo sulaikytas, manant jį buvus britų šnipu, kalintas, jo surinkta medžiaga ir vertimai dingo. Bulgarijoje surinko atsiminimų apie J. Basanavičių (išsp. 1940 m.).

Grįžus į Lietuvą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grįžęs į Lietuvą, nuo 1937 m. bendradarbiavo leidiniuose „Akademikas“, „Lietuvos aidas“, „Trimitas“. 19371940 m. Lietuvos esperantininkų sąjungos pirmininkas. [2] 1938 m. – leidinio „Darbas“ redaktorius. 1939 m. Poška išleido du „Nuo Baltijos iki Bengalijos“ tomus, persikėlė į Vilnių.

Vokiečių okupacijos metais jis pradėjo dirbti bibliotekininku, 1944 m. A. Poška gelbėjo žydų tautybės autorių knygas. 1944 m. TSRS vėl užėmus Lietuvą, dirbo LTSR švietimo komisariato bibliotekų skyriaus viršininku. 1945 m. birželio 28 d. suimtas, kalintas Archangelsko srityje ir Komijos lageriuose. Kazachstane dirbo felčeriu. 19491958 m. dirbo Vidurinės Azijos kraštotyros muziejuose (Petropavlovske, Oše, Andižane), dalyvavo ekspedicijose. 1958 m. rugsėjo 18 d. – LTSR AT baudžiamųjų bylų kolegija nutraukė A. Poškos bylą, ir keliautojas 1959 m. grįžo į Lietuvą. 19601969 m. vadovavo Lietuvos esperantininkų klubui.

1960 m. su prof. Tadu Ivanausku keliavo į gamtos rezervatą „Tigrų Balka“ Tadžikijoje. 19651966 m. autostopu aplankė Leningrado ir Moldavijos esperantininkus. 1972 m. motociklu keliavo į Kaukazo ir Užkaukazės respublikas, 1973 m. aplankė tremties vietą Komijoje, 1976 m. lankėsi Kirgizijoje.

Paskutinįjį gyvenimo dešimtmetį jis tvarkė savo turtingą archyvą, rengė spaudai savo knygas, tačiau sovietinė cenzūra jų nepraleido. 19871988 m. svečiavosi Čekoslovakijoje. Devintajame dešimtmetyje sušlubavo jo sveikata ir po ilgos sunkios ligos jis 1992 m. mirė. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antanas Poška puoselėjo lietuvių ir senovės indų bendrybės idėją. Plačiai domėjosi arijų migracijomis, Himalajuose ieškojo galimų bendrų lietuvių ir indoarijų protėvių. Antanas Poška parengė „Bhagavadgytos“ vertimą, kuris pradingo grįžtant Turkijoje, grįžęs į Lietuvą parengė Rigvedos vertimus (>100 himnų), jiems parašė komentarus. Pabrėžė lietuvių ir sanskrito kalbų panašumus, todėl vertime nevengė gretinti bendrašaknių ar panašiai skambančių žodžių. Teorijoje vadovavosi žymaus indų visuomenės veikėjo Balo Gangadharo Tilako taip vadinama „arkties arijų“ hipoteze, pagal kurią senovės indoeuropiečių protėviai gyvenę už šiaurės poliaračio. Tiesa, vertimai taip ir liko neišleisti ir yra saugomi Martyno Mažvydo bibliotekos archyvuose.

Antanas Poška skatino Lietuvos ir Indijos tarpusavio santykius, Poškai grįžus į Lietuvą, pas jį lankėsi žymus indų kalbininkas Suniti Kumaras Čaterdži, išleidęs monografiją Balts and Aryans in Their Indo-European Background.

Apdovanojimai ir atminimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ant A. Poškos kapo stovi prasmingas liaudies meistro I. Užkurnio sukurtas paminklas – medinis koplytstulpis su žodžiais iš A. Poškos rankraštyje likusios knygos „Artojų pėdomis“: „Gerojo Dievo vaikai aria žemę, augina gyvulius… Blogojo Dievo vaikai – plėšikai, teroristai“.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Esperanto raktas, 1929 m. (1969 m. perl.)
  • Lithuania, 1934 m.
  • Vadovas po Lietuvą, 1938 m.
  • Nuo Baltijos ir Bengalijos, 2 t., 1939 m.
  • Kalnai lieka rymoti, 1970 m.
  • Indoeuropiečių istorijos pėdsakais, 1988 m.
  • Requiem, miniatiūros, 1989 m.
  • Dievai, dvasios ir žmonės, 1993 m.
  • Mano gyvenimo pasaka, autobiografija, 2003 m.
  • Nuo Baltijos ir Bengalijos, 9 t., 2012 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Zaukas, Genovaitė Žukauskienė, Virginija Šiukščienė (2005). "Didieji Lietuvos keliautojai dviračiais". Didieji Lietuvos keliautojai dviračiais, Šiaulių Aušros muziejus. Tikrinta 2015-08-05. 
  2. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 396 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]