Albertas I Taboras
| Albertas I Taboras | |
|---|---|
| |
| Gimė | 1453 m. Tabariškės |
| Mirė | 1507 m. kovo 27 d. (~54 metai) Krokuva |
Vaitiekus Albertas I Taboras (lenk. Wojciech Tabor, 1453 m. Tabariškėse – 1507 m. kovo 27 d. Krokuvoje) – Lietuvos katalikų bažnyčios veikėjas, Vilniaus vyskupas 1491–1507 m., Vilniaus miesto gynybinės sienos statybos skatintojas ir rėmėjas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1453 m. Tabariškėse. 1469–1474 m. mokėsi Krokuvoje. 1476 m. pradėjo dirbti Trakuose, o nuo 1484 m. Ašmenoje. 1492 m. balandžio 11 m. popiežiaus Inocento VIII paskirtas Vilniaus vyskupu. Tikras lietuvis, labai mylėjęs Lietuvą ir Vilnių, karštai rūpinęsis Lietuvos reikalais, saugojo lietuvių teises nuo besiveržiančių į Lietuvą lenkų šlėktų, gynė lietuvių reikalus ir saugojo juos nuo nutautinimo. Seime jo nuomonė buvo branginama, o karaliai dažnai klausdavo jo patarimų.
1501 m. atsisakė paremti Melniko aktą. Jeigu valdovas su reikalais apleisdavo Vilnių, tai LDK Ponų Tarybai vadovaudavo Vilniaus vyskupas. Kadangi Vilniaus vyskupas V. Taboras pasipriešino ir nesutiko pripažinti Melniko akto, jis buvo netgi pašalintas iš Ponų Tarybos.[1]
1503 m. rudenį karaliaus Aleksandro favoritu tapo totorių kilmės kunigaikštis Mykolas Glinskis. Jo sukurstytas Aleksandras 1504 m. atėmė iš Jurijaus Iljiničiaus, Trakų vaivados Jono Zaberezinskio žento, Lydos seniūniją ir atidavė ją Andriui Droždžai, nors 1492 m. buvo įsipareigojęs neatiminėti žemės valdų, neįrodžius kaltės. Iljiničių palaikiusi Jono Zaberezinskio grupuotė 1505 m. sausį Bresto seime buvo pašalinta iš Ponų tarybos. Jonas Zaberezinskis, iki tol įtakingiausias Ponų tarybos narys, neteko Trakų vaivados ir krašto maršalo pareigų. Tačiau 1505 m. gegužę Jono Zaberezinskio grupuotė Lenkijos seime Radome, remiama Lenkijos ponų, susitaikė su Aleksandru. Pasakojama, kad tuomet Vilniaus vyskupas Albertas Taboras pasakęs karaliui: Aš, kaip šios valstybės ir tamstos ganytojas, privalau sergėti, idant tu, mūsų valdove, gerbtumei mūsų teises ir tavo duotas privilegijas. O jeigu kas nors užsimanytų jas pažeisti, tokiam, Dieve, kiekvienam atkeršyk. Ir sulig tais žodžiais Aleksandrą ištikęs paralyžius.[2]
1503 m. Vilniaus miesto gynybinės sienos statybų šventinimo procesijos metu su visais dvasininkais ir šventais paveikslais priešaky apėjo miestą. Pašventino ir Medininkų vartų pamatinį akmenį. Po procesijos vyskupas savo lėšomis iškėlė didžiulę puotą visiems darbininkams. Kadangi miesto magistratas neturėjo daug lėšų, vyskupas nepagailėjo savo santaupų. Jis atidavė visas savo pajamas iš nekilnojamojo turto, davė savo žemių darbininkams, aprūpindavo maistu. Kai sienos statyba buvo baigta, sudegino visas sąskaitas, kad niekas nesužinotų, kiek lėšų jis sienos reikalams išleido.
Vyskupas Taboras dar prieš savo mirtį suspėjo užbaigti pagrindinius sienos statybos darbus ir pašventinti pastatytą sieną. Šventinimo procesijos metu paskui vyskupą ėjo karalius, didikai, bajorai, miesto magistrato nariai. Prie kiekvienų penkerių vartų vyskupas klaupdavo ant kelių ir dėkodavo Aukščiausiajam, kad leido atlikti didžiulį darbą.
Prieš vyskupo mirtį Vilniaus burmistras ir kiti miesto atstovai prašė leisti pastatyti jam Vilniuje paminklą, Taboras atsakė, kad geriausias paminklas jam būsiąs pati miesto gynybinė siena: Jūs ir jūsų ainiai, saugokite, kad ji nevirstų griuvėsiais.[3]
1506 m. vyskupas vadovavo karaliaus Aleksandro laidotuvių ceremonijai Vilniaus katedroje. Mirė 1507 m. kovo 27 d. Krokuvoje.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Wileński słownik biograficzny, Bydgoszcz 2002, ISBN 83-87865-28-1
- S. Orgelbranda Encyklopedia Powszechna, t. XIV, Warszawa 1903
- Jerzy Ochmański: Biskupstwo wileńskie w średniowieczu. Poznań: UAM, 1972, s. 15.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Kiekvieną statybą pradėti pirmiausia reikėtų savyje. Prisiminkime didį vilnietį – vyskupą Vaitiekų Taborą Archyvuota kopija 2014-09-11 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Klecko mūšis. Ką mums reiškia pergalė prieš totorius? Archyvuota kopija 2014-09-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ PILIGRIMO VADOVAS PO STEBUKLINGAS MARIJOS VIETAS. Lietuva Marijos Žemė Archyvuota kopija 2014-09-11 iš Wayback Machine projekto.
| Romos katalikų bažnyčios vadovai | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Andrius Šeliga |
 1492–1507 |
Po to: Vaitiekus Radvila |