Žinduoliai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Žinduoliai
Įvairių žinduolių pavyzdžiai nuotraukose
Įvairių žinduolių pavyzdžiai nuotraukose
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Chordiniai
(Wikispecies-logo.svg Chordata)
Potipis: Stuburiniai
(Wikispecies-logo.svg Vertebrata)
Antklasis: Amniotai
(Wikispecies-logo.svg Amniota)
Klasė: Žinduoliai
(Wikispecies-logo.svg Mammalia)

Žinduoliai, arba žvėrys (lot. Mammalia) – stuburinių gyvūnų klasė. Šioje klasėje yra iš viso apie 5400 rūšių.[1] Žinduoliai yra gyvavedžiai (išskyrus kloakinius, kurie deda kiaušinius) ir jauniklius žindo pienu.

Manoma, kad žinduoliai išsivystė iš cinodontų triaso periodo pabaigoje. Juros periode atsirado pantoterijai (išmirę kreidos periode), iš kurių kilo tikrieji žvėrys (Theria). Seniausioms žinomoms žinduolių fosilijoms yra 200 milijonų metų (juros periodas).

Oda ir jos dariniai[taisyti | redaguoti kodą]

Žinduolių kūną dengia odos epidermio darinys – plaukai. Plauką sudaro stiebas (scapus) ir panirusi į odą šaknis (radix). Šaknis yra plauko maišelyje. Žinduolių kailis yra iš nevienodų plaukų. Ilgesni ir storesni plaukai vadinami akuotais, trumpesni ir garbanoti – vilnaplaukiais. Šių plaukų visuma sudaro pavilnę, kuri saugo kūną nuo nepalankių temperatūros svyravimų. Stori akuotai vadinami šeriais. Labai stori šeriai gali virsti kietais ir aštriais spygliais. Jais ginamasi nuo priešų (ežys, dygliatriušis, echidna).

Aktyviems naktiniams žinduoliams labai svarbūs stangrūs lytėjimo plaukai – vibrisės. Jos išsidėsčiusios nedidelėmis grupelėmis ant lūpų (ūsai), o taip pat virš akių. Plaukai nuolat auga, todėl kailis periodiškai keičiamas. Žiemą jis esti tankesnis, vasarą plonesnis. Toks plaukų keitimo reiškinys vadinamas šėrimusi.

Skeletas ir raumenys[taisyti | redaguoti kodą]

Mėlynojo banginio skeletas

Žinduoliai turi 7 kaklo (ir žirafa taip pat), 12-14 krūtinės, 5-7 juosmens (šuns – 6), 3-46 uodegos slankstelius. Kaukolės dėžė stambi, joje kai kurie kaulai suaugo. Pirmos septynios šonkaulių poros kremzliniais galais būna prisitvirtinusios prie segmentuoto krūtinkaulio, sudarydamos krūtinės ląstą.

Žinduolių kojos prigludusios po liemeniu, o ne išžergtos kaip roplių. Dėl to judesiai greiti ir grakštūs. Dėl tokio kaulų funkcionavimo pagrindiniu pečių juostos kaulu tampa mentė. Išnyksta varnakauliai (juos turi tik kloakiniai), o greitai bėgiojančių – ir raktikauliai (plėšrieji, kanopiniai). Išsivysčiusius raktikaulius turi tik tie žinduoliai, kurie priekinėmis galūnėmis atlieka sudėtingus judesius (laipioja medžiais, rausia žemę).

Žmogaus ir gorilos skeletai

Dubuo uždaras iš apačios ir sudarytas iš klubakaulių, gaktikaulių ir sėdynkaulių. Tipiški žinduoliai vaikščioja keturiomis, eidami remiasi visomis letenomis ir turi po 5 pirštus. Daugelio laipiojančių žinduolių pirmasis pirštas atsilenkia. Nemaža dalis žinduolių dalį pirštų yra praradę (pvz., neporakanopiai turi tik vieną pirštą). Rausikų kojos būna labai raumeningos ir trumpos, su stipriais nagais. Banginių ir sirenų užpakalinės galūnės redukuotos, o priekinės virtusios plaukmenimis. Šikšnosparniai turi skraidomąją plėvę, kuri yra tarp pailgėjusių pirštų. Daugumos žinduolių stipriai išsivystę nugaros, galūnių ir jų juostų raumenys. Stiprūs raumenys judina ir apatinį žandikaulį.

Kvėpavimo organai[taisyti | redaguoti kodą]

Žinduolių medžiagų apykaita greita, todėl jie turi intensyviai kvėpuoti. Visa jų kvėpavimo sistema tokio pat plano kaip ir žmogaus. Krūtinės srityje esanti ilga trachėja šakojasi į porą bronchų, kurie dar keletą kartų šakojasi iki smulkių bronchiolių, o šių galuose susiformuoja plonos pūslelės – alveolės. Alveolėse vyksta dujų apykaita. Kvėpavimo takuose išsivysto gerklų kremzlės, susidariusios iš antrojo ir trečiojo žiauninių lankų. Čia yra balso stygos. Kai kuriems žinduoliams būdingi garso rezonatoriai.

Kraujotakos organai[taisyti | redaguoti kodą]

Didysis ir mažasis kraujo apytakos ratai nesikerta, o širdyje nuosekliai pereina vienas į kitą. Širdis – iš 4 kamerų. Yra tik kairysis aortos lankas. Venų sistemoje beveik išnyksta inkstų vartinė apytaka, o kepenų vartinė apytaka gerai išsivysčiusi.

Žinduolių kūno temperatūra pastovi, nors ji keliais laipsniais žemesnė, negu paukščių. Normali šuns kūno temperatūra 37,0-38,0 laipsniai.

Šalinimo organai[taisyti | redaguoti kodą]

Žinduoliams būdingi antriniai (metanefriniai) inkstai. Inkstas – pupelės formos, iš vidinio įdubusio šono išeina šlapimtakis, pro čia taip pat išeina ir įeina kraujagyslės. Inksto žievė kompaktiška, joje gausu Malpigijaus kūnelių (nefronų), nuo kurių Baumano kapsulėmis prasideda vingiuoti šlapimo kanalėliai. Tokių kanalėlių inkste yra apie 2 mln. Perpjauta inksto šerdis yra vienos arba daugelio piramidžių formos. Tokia piramidė sudaryta iš tiesiųjų surenkamųjų šlapimo kanalėlių, kurie piramidės viršuje atsiveria į inksto geldelę, iš kurios šlapimas teka šlapimtakiu į šlapimo pūslę, o iš ten neporiniu šlapimkanaliu periodiškai šalinamas iš organizmo.

Žinduoliai, išskyrus ančiasnapius ir echidnas, kloakos neturi. Žinduolių šlapime, kitaip negu roplių ir paukščių, daugiausiai yra šlapalo ir tik šiek tiek šlapimo rūgšties.

Lytiniai organai[taisyti | redaguoti kodą]

Vyriški lytiniai organai

Sėklidės – porinės, ovalios formos organai. Prie kiekvienos sėklidės yra jos prielipas, sudarytas iš vingiuotų sėklinių kanalėlių. Abu sėklatakiai (Volfo latakai) už šlapimo pūslės jungiasi su neporiniu šlapimkanaliu, kuris toje vietoje virsta urogenitaliniu kanalu, atsiveriančiu į išorę varpos gale.

Daugelio žinduolių sėklidės kirkšnių srityje sudaro kabantį kapšą. Tai būdinga kanopiniams, plėšriesiems ir primatams. Į sėklatakus atsiveria įvairios liaukos. Pažymėtina graužikų porinė pūslinė liauka. Jos išskyros, baigiantis kopuliacijai, patenka į makštį, tirštėja, ją užkemša kaip kamštis ir neleidžia iš jos ištekėti sėklai.

Urogenitalinio kanalo pradžioje atsiveria priešinė liauka. Jos išskyros atskiedžia sėklą ir sudaro šarminę terpę. Kopuliacijos organo (varpos) apačioje yra urogenitalinis kanalas, kurio viršuje ir šonuose susiformuoja akytkūniai. Lytiškai susijaudinus, akytkūnių vidinės ertmės pritvinksta veninio kraujo, todėl varpa pasidaro stangri ir labai padidėja.

Moteriški lytiniai organai

Kiaušidės – porinės. Žinduolių jos labai mažos, slypi pilvo ertmėje už inkstų, šalia gimdos. Subrendusios kiaušialąstės slenka 2 pakitusiais Miulerio latakais, kurie prasideda prie kiaušidės plačiu piltuvu. Pradinė latako dalis panaši į siaurą vingiuotą vamzdį. Toliau yra platesnė latako dalis – gimda.

Galinė Miulerio latako dalis virtusi makštimi, kuri, kaip ir šlapimkanalis, atsiveria į makšties prieangį. Kloakinių žinduolių abu Miulerio latakai atskirai atsiveria į kloaką. Sterblinių patelės neturi kloakos, tačiau yra 2 makštys, kurių priekinės dalys labai sustorėjusios į trumpą neporinę kišenę. Į ją atsiveria 2 gimdos. Dėl tokios makščių sandaros sterblinių patinų varpa yra dvišakė.

Žinduolių sistematika[taisyti | redaguoti kodą]

Žinduolių sistematika tarp mokslininkų vis dar diskutuojama, ypač kalbant apie didžiųjų žinduolių grupių (Eutheria, Protothera ir t. t.) sąsajas, pavadinimus ir vietą sistematikoje.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Žinduoliai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  1. Wilson, D. E., and Reeder, D. M. (eds): Mammal Species of the World, 3rd edition, Johns Hopkins University Press. ISBN 0-8018-8221-4.