Baltalksnynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Baltalksnynas Estijoje (Alam Pedjos draustinis)

Baltalksnynas – medynas, kuriame vyrauja baltalksniai. Būna savaiminiai: atauginiai ir sėkliniai. Pastarieji ilgaamžiškesni, atsparesni ligoms.

Lietuvoje baltalksnynai sudaro ~8,1 % medynų. Auga daugiausia derlinguose velėniniuose glėjiniuose sunkaus ar vidutinio sunkumo priemoliuose bei priesmėliuose, taip pat paupių užliejamuose ir sąnašiniuose dirvožemiuose. Saugo upių, ežerų pakrantes, daubų šlaitus nuo erozijos. Baltalksnynai auga pramaišiui su eglėmis, uosiais, beržais, drebulėmis, būna ir grynų. Pagal paklotės pobūdį skiriami į kiškiakopūstinius, garšvinius, mėlyninius, vingiorykštinius, dilgėlinius, įvairiažolius.

Lietuvoje baltalksnynai dažniausi Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje: Joniškio, Kauno, Šiaulių, Biržų, Panevėžio, Akmenės, Ukmergės rajonuose, o Pietų Lietuvoje visai nesutinkami.

Baltalksnynų vidutinis tūris – 72 m³/ha, vidutinis prieaugis – 4,81 m³/ha, vidutinis bonitetas – I,9, vidutinis skalsumas – 0,70. Kertami 31–40 metų amžiaus baltalksniai. Dėl greito augimo vertinami medienos pramonėje. Naudojami kurui, medžio plokščių gamybai[1].

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Baltalksnynas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. 179 psl.