Pasaulio miškai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Pasaulio miškų žemėlapis. Tamsesnis žalios spalvos atspalvis žymi aukštesnį miško skliautą.

Pasaulio miškai dengia 31 % sausumos ploto, iš viso 40,3 mln. km². 42 % visų miškų yra drėgnieji atogrąžų, plytintys ties pusiauju, 33 % – taigos, kurių daugiausiai Kanadoje, Aliaskoje, Skandinavijoje ir Sibire, 14 % – musoniniai ir 11 % – mišrieji ir plačialapiai. Apie trečdalis esamų miškų yra girios (intensyvios žmogaus veiklos nepaliesti miškai).[1] Dvi trečiosios miškų plyti dešimtyje valstybių: Rusijoje, Brazilijoje, Kanadoje, JAV, Kinijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje, Australijoje, Indonezijoje, Sudane ir Indijoje.

Beveik 13 % pasaulio miškų yra įtraukti į saugomas teritorijas, tačiau apsaugos efektyvumas stipriai skiriasi priklausomai nuo valstybės. Tokių teritorijų plotai kasmet plečiasi, daugelis valstybių saugo bent 10 % savo turimų miškų.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad prieš 10 000 metų miškai dengė 65,8 mln. km² arba beveik 50 % viso Žemės sausumos ploto. Iki XVIII a. viduryje prasidėjusios industrinės revoliucijos buvo iškirsta apie 16 mln. km² miškų, daugiausiai žemės ūkio tikslais, namų ir laivų statybai.[3]Atogrąžų miškai XIX a. pabaigoje užėmė apie 12,5 mln. km² ir iki šių dienų yra sumažėję dvigubai.[4]

Plotas ir ištekliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasaulinis miškų plotų kitimas yra neigiamas, jų nykimo tempas (iš iškirstų plotų atėmus natūraliai ataugusius arba atsodintus plotus) 1990–2000 m. laikotarpiu siekė vidutiniškai 67 660 km² (kiek didesnis plotas nei Lietuva) kasmet, tačiau buvo netolygiai pasiskirstęs tarp valstybių. 10 šalių, kuriuose pastebėtas didžiausias miškų mažėjimas yra Brazilija, Indonezija, Sudanas, Mianmaras, Nigerija, Tanzanija, Meksika, Zimbabvė, Kongo Demokratinė Respublika ir Argentina. Tuo tarpu didžiausia miškų plėtra matoma Kinijoje, JAV, Indijoje, Vietname, Ispanijoje. Didžioji dalis nykstančių miškų yra atogrąžų, plytintys Afrikoje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje bei Pietryčių Azijoje, o besiplečiantys – vidutinių platumų, esantys šiaurės pusrutulyje.[5]

Nėra visiškai tikslių duomenų, kiek pasaulio miškuose sukaupta medienos. Apytiksliais 2005 m. FAO duomenimis, šis kiekis siekia 434,2 mlrd. m³.[6] 1990–2005 m. laikotarpiu nėra pastebėta žymių jo pokyčių.

Afrika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žalia spalva – afrikos miškai ir savanos.

23 % Afrikos sausumos ploto yra padengta miškais. Jie sudaro 6,7 mln. km² arba beveik 17 % viso pasaulio miškų. Didžioji dalis plyti subsaharinėje žemyno dalyje ir yra atogrąžų tipo.

Per 1980–2005 m. laikotarpį Afrika prarado didžiausią atogrąžų miškų dalį nei bet kuris kitas žemynas.[7] 2010 metų duomenimis, miškų plotas Afrikoje buvo 10 % mažesnis nei 1990 m. Pagal šalis, miškai sparčiausiai nyko Toge (58 %), Nigerijoje (47 %), Burundyje (40 %), Mauritanijoje (41 %), Nigeryje (38 %), Ugandoje (37 %), Ganoje (33 %), Zimbabvėje (29,5 %).[5]

Miškai Afrikoje daugiausiai kertami kurui (medžio anglies gamybai) ir siekiant žemę atlaisvinti žemės ūkio veiklai. Skirtingai nuo kitų regionų, palyginti maža dalis medienos sunaudojama industriniais tikslais.[2] Manoma, kad du trečdaliai miškų iškertami mažų, daugiausiai natūrinių ūkių.[8] Medienos eksportas, lyginant su medienos gamyba, yra palyginti mažas. Didžiausios medienos eksportuotojos Afrikoje per pastaruosius 20 metų buvo Gabonas, Dramblio Kaulo Krantas, Kongas, Gana ir Kamerūnas, o pagrindiniai medienos iš šio žemyno importuotojai – Kinija, Prancūzija, Indija.[9]

Šiaurės Amerika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

JAV miškai.

Miškai dengia 33 % Šiaurės Amerikos teritorijos. Visose trijose pagrindinėse valstybėse (Kanadoje, JAV ir Meksikoje) jie pasiskirstę gana tolygiai ir užima apie trečdalį jų ploto. Miškai nyksta tik Meksikoje – jų per 1990–2010 m. laikotarpį sumažėjo 7,8 %, tačiau pastebimos šio proceso lėtėjimo tendencijos. Tuo tarpu JAV yra pranešusios apie nedidelį miškų prieaugį.[5]

Centrinė Amerika ir Karibai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2010 m. duomenimis Centrinėje Amerikoje miškai užėmė 38 % sausumos ploto, tačiau beveik visose regiono valstybėse užfiksuotas jų nykimas. Nuo 1990 m. iki 2010 m. miškų sumažėjo 24,1 %, daugiausiai Hondūre (36,1 %), Nikaragvoje (31 %), Panamoje (14 %) ir Belize (12 %).[5]

Karibų jūros šalyse miškai dengia apie 30 % teritorijos. Miškingiausios valstybės yra Sent Lusija (77 %), Sent Vinsentas ir Grenadinai (68 %), Puerto Rikas (62 %), Angilija (60 %), Dominika (60 %), Bahamai (51 %), Kaimanų salos (50 %). Daugelyje šalių miškų padėtis stabili arba jie plečiasi, tačiau pastebimas nykimas Haityje bei Trinidade ir Toboge.[5]

Pietų Amerika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškų nykimas Rondonijoje (Brazilija)
2000
2010

Pietų Amerika turi didžiausius atogrąžų miškų masyvus pasaulyje. Miškai šiame regione užima beveik pusę teritorijos, du trečdaliai jų yra Brazilijoje. Per 1990–2010 m. laikotarpį jų plotai sumažėjo 8,67 % arba 821 000 km², labiausiai dėl medžių kirtimo tokiose šalyse kaip Brazilija, Argentina, Bolivija, Paragvajus, Ekvadoras, Venesuela.[5]

Pagrindinė miškų nykimo priežastis yra plotų atlaisvinimas žemės ūkio veiklai, ypač daugiausiai eksportui auginamoms sojos pupelėms ir galvijų ganykloms. Medienos kompanijos iš pradžių nutiesia kelius į gilesnes miško vietas ir iškerta vertingiausius medžius (kaip kad svietenijas arba dalbergijas), o po jų seka maži ūkininkai, išvalantys plotus, kuriuos vėliau superka stambūs ūkininkai.[10]

Australija ir Okeanija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Australijos ir Okeanijos valstybių regione pastebimas pasaulio vidurkiui artimas miškų nykimas. 1990–2010 m. jų sumažėjo 3,7 %[5], labiausiai dėl miškų kirtimo Papua Naujojoje Gvinėjoje ir Saliamono salose bei nepalankių klimato sąlygų Australijoje.

Australija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19 % Australijos sausumos yra padengta miškais, iš viso 1,49 mln. km². 1990–2010 m. jų plotas sumažėjo 3,3 %.[5] Pagrindinė miškų nykimo priežastis yra sausros ir gaisrai.[2]

Azija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškai dengia 19 % Azijos (neįskaitant Rusijos) teritorijos. Azijoje jie iš viso užima 5,9 mln. km². 1990–2010 m. laikotarpiu jų plotai plėtėsi (2,8 %), labiausiai dėl pastaraisiais metais vykdomų didelio masto miškų atsodinimo projektų Kinijoje, apėmusių 497 000 km². Miškų padėtis Centrinėje Azijoje išlieka stabili, o Pietų ir Pietryčių Azijoje pastebimas ženklus miškų mažėjimas.

Nuo 1990 m. miškai Pietų ir Pietryčių Azijoje sumažėjo 9,54 %. Nykimas pastebimas daugumoje regiono valstybių, ypač Indonezijoje (20,3 %), Kambodžoje (22 %), Mianmare (19 %), Nepale (24,5 %), Pakistane (33,2 %), Šri Lankoje (20,8 %).[5] WWF tyrimo duomenimis, nuo 1973 iki 2009 m. miškai Mekongo upės šalyse (išskyrus Kiniją) sumažėjo maždaug trečdaliu, o išlikę tapo žymiai labiau fragmentuoti (suskaidyti į mažesnius plotus) ir išretinti.[11] Pagrindinės to priežastys yra medienos eksportas (ypač Mianmaro, Indonezijos, Tailando atveju), padidėjęs jos suvartojimas vidaus rinkoje, miškų pavertimas žemės ūkio paskirties plotais, medienos naudojimas kurui.

Miškai, esantys saugomose teritorijose, šiame regione sudaro palyginti didelę dalį, apie 30 %, tačiau jų plėtra per pastarąjį dešimtmetį buvo neigiama.[2]

Kinija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradedant 1998 m., Kinijos vyriausybė dalyje regionų stipriai apribojo medienos gavybą ir pradėjo didelio masto medžių atsodinimo programą, siekdama atkurti buvusius miškus, kovoti su dykumėjimu ir kontroliuoti upių potvynius. Nors tokia veikla stipriai padidino miškų plotus, Kinija yra kritikuojama, kad naujieji miškai yra daugiausiai ekologiniu požiūriu nedidelę vertę turinčios monokultūros, o siekiant patenkinti augančią šalies vidaus apklausą, dideli medienos kiekiai pradėti importuoti iš Afrikos ir Pietryčių Azijos valstybių.[12] Lyginant su 1995 m. situacija, Kinija 2010 m. importavo 10 kartų daugiau medienos. Pagrindiniai jos šaltiniai yra Rusija, Papua Naujoji Gvinėja, Gabonas, Malaizija, Indonezija, Naujoji Zelandija, Tailandas, Kongas, Mianmaras, Kamerūnas.[9]

Indonezija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miško lydymas 2007 metais Indonezijos Sumatros saloje, Riau provincijoje.

Indonezija yra daugiausiai miškų turinti valstybė Pietryčių Azijoje. 2010 m. jie užėmė 944 320 km² arba 52 % bendro šalies ploto. Didelė miškų dalis yra atogrąžų, dalis – musoniniai. Juose aptinkama apie 10 % visų pasaulio žinduolių, 11 % augalų ir 16 % paukščių rūšių.[13]

XX a. pradžioje Indonezijoje miškai dengė daugiau nei 90 % teritorijos, iš viso apie 1,7 mln. km². 1950 m. atliktos invetorizacijos duomenimis, šalies girios, miškai ir medžių plantacijos užėmė beveik 1,5 mln. km² arba 84 % viso ploto. Spartus miškų kirtimas prasidėjo septintojo dešimtmečio pradžioje, mediena tapo viena iš pagrindinių eksporto prekių ir išlieka svarbiu ištekliu iki šių dienų. 1950–1985 m. miškų plotai Indonezijoje sumažėjo 27 %,[14] 1990–2010 m. – 20 %,[5] o Sumatros saloje per tą patį laikotarpį – 36 %.[15]

Be prekybos mediena, svarbia miškų nykimų priežastis Indonezijoje yra žemės ūkio plėtra, ypač aliejinių palmių plantacijų sodinimas. Jų plotai išaugo nuo 2000 km² 1967 m. iki 30 000 km² 2000 m.[16] ir iki 62 500 km² 2006 metais.[17]

Malaizija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palydovinė Malaizijai priklausančios Borneo salos dalies nuotrauka (2002 m. birželis). Miškas (apačioje kairėje), lydymai (dešinėje) ir alyvpalmių plantacijos (viršuje kairėje).

Malaizija turi apie 204 560 km² miškų, jie užima 62 % šalies ploto. Beveik 19 % visų miškų yra didele biologine įvairove pasižyminčios girios. Medžių plantacijos sudaro apie 18 000 km².[18]

Pradedant XX a. penktuoju dešimtemčiu, mediena tapo svarbiu šalies ištekliu ir eksporto preke, pradėtas spartus miškų kirtimas. Medienos gavybos mastai palaipsniui augo, ypač Sabaho ir Saravako valstyjose,[19] nykimas išlieka spartus iki šių dienų.[20] 1990–2010 m. laikotarpiu šalies miškai sumažėjo 8,5 %.[5]

Panašiai kaip Indonezijoje, viena iš miškų nykimo varomųjų jėgų yra aliejinių palmių plantacijų plėtra.[21] Jų plotai šalyje išaugo nuo 10 500 km² 1980 m. iki 36 700 km² 2002 m.[22] ir 46 900 km² 2009 m.[23]

Filipinai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Miškai Filipinuose užima 25,7 % teritorijos, 11,2 % jų – intensyvios žmogaus veiklos nepaliestos girios, pasižyminčios itin gausia biologine įvairove.[24]

Filipinai XX a. patyrė spartų miškų nykimą dėl komercinės medienos gavybos, medžių kirtimo kurui ir žemės ūkio plėtros. XIX a. 70 % šalies (21 mln. ha) buvo padengta miškais, šiuo metu jų sumažėję iki 26 % (7,66 mln. ha). 1969–1973 m. laikotarpiu buvo iškertama vidutiniškai 170 000 ha miškų kasmet, o 1973–1993 m. – 195 000 ha.[25] Per pastaruosius du dešimtmečius miškų kirtimo tempai sulėtėję, juos atsveria natūralus miškų prieaugis ir plantacijų plėtra.

Europa[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Europoje miškų plotai per pastaruosius 20 metų išlieka mažai pakitę. Jie dengia 45 % sausumos ploto (arba 33,9 %, jeigu neįskaičiuojama Rusija) ir 1990–2010 m. laikotarpiu padidėjo 1,56 %.

Europos Sąjunga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

ES miškai užima 42 % sausumos teritorijos. Miškingiausios valstybės yra Suomija (73 % viso ploto), Švedija (69 %), Slovėnija (62 %), Latvija (54 %). 2005 m. duomenimis, beveik 23 % visų miškų buvo saugomi.[26]

Rusija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusija yra daugiausiai miškų turinti valstybė pasaulyje, iš viso 8,09 mln. km². FAO duomenimis, nuo 1990 m. iki 2010 m. miškų plotai šalyje išliko beveik nepakitę.[5]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • William P Cunningham. Environmental Science: A Global Concern. McGraw-Hill Education, 2011

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Environmental Science: A Global Concern, p. 249
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Global Forest Resources Assessment 2010: Main Report, Global Forest Resources Assessment, FAO; tikrinta: 2012-07-12
  3. Norman Christensen. The Environment and You. Pearson Education, 2012, p. 434
  4. Environmental Science: A Global Concern, p. 250
  5. 5,00 5,01 5,02 5,03 5,04 5,05 5,06 5,07 5,08 5,09 5,10 5,11 Global Forest Resources Assessment 2010: Global Tables, Global Forest Resources Assessment, FAO; tikrinta: 2012-07-11
  6. Global Assessment of Growing Stock, Biomass and Carbon Stock, FAO, 2006
  7. Afrotropical Realm, Mongabay, 2006-02-04
  8. Environmental Science: A Global Concern, p. 251
  9. 9,0 9,1 Annual Review Statistics Database, ITTO’s Annual Review and Assessment of the World Timber Situation, ITTO; tikrinta: 2012-07-12
  10. Environmental Science: A Global Concern, p. 251
  11. Greater Mekong Ecosystems Report, WWF, 2013
  12. China: Exporting deforestation and promoting tree monocultures, World Rainforest Movement, Bulletin No. 45, 2011 April
  13. World Resources 2000–2001. Washington DC: World Resources Institute, p. 246–248
  14. Charles Victor Barber, et al. The State of the Forest: Indonesia. World Resources Institute, 2002
  15. Belinda Arunarwati Margono, Svetlana Turubanova, Ilona Zhuravleva, Peter Potapov, Alexandra Tyukavina, Alessandro Baccini, Scott Goetz and Matthew C Hansen. Mapping and monitoring deforestation and forest degradation in Sumatra (Indonesia) using Landsat time series data sets from 1990 to 2010. Environ. Res. Lett. 7 034010 doi:10.1088/1748-9326/7/3/034010, 19 July 2012
  16. The other oil spill, The Economist, Jun 24th 2010
  17. Indonesian Palm Oil in Numbers, Indonesian Palm Oil Board, 2007
  18. Malaysia Forest Information and Data, Mongabay.com; tikrinta: 2012-08-04
  19. Robert Repetto, Malcolm Gillis. Public Policies and the Misuse of Forest Resources. Cambridge University Press, 1988, p. 115–125
  20. Malaysia Deforestation Is Three Times Faster Than Rest Of Asia Combined, The Huffington Post, 2011-02-05
  21. Environmental Science: A Global Concern, p. 252
  22. Bala Ramasamy, et al. Firm Size, Ownership and Performance in the Malaysian Palm Oil Industry. Asian Academy of Management Journal of Accounting and Finance, Vol 1, 81-104, 2005
  23. Palm Oil Industry, The National Economic Advisory Council, 2010
  24. Philippines Forest Information and Data, Mongabay.com; tikrinta: 2012-07-26
  25. Lasco, R. D. [http://www.cifor.cgiar.org/publications/pdf_files/SecondaryForest/Lasco.pdf Secondary forests in the Philippines: formation and transformation in the 20th century. Journal of Tropical Forest Science 13 (4), 2001, p. 652–670
  26. Forestry Statistics – 2009 edition, Eurostat

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Susiję straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Krūmedis · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.