Julius Gruževskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Julius Gruževskis
Gruževskiai
Herbas "Lubicz"
Herbas "Lubicz"
Gimė: 1808 m. vasario 8 d.
Kelmė
Mirė: 1865 m. lapkričio 3 d. (57 metai)
Paryžius
Tėvas: Jokūbas Gruževskis
Veikla: Lietuvos 1831 m. sukilimo veikėjas.

Julius Gruževskis (lenk. Juliusz Grużewski, 1808 m. vasario 8 d. Kelmė1865 m. lapkričio 3 d. Paryžius) – Lietuvos 1831 m. sukilimo veikėjas, pulkininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Lietuvos Didžiosios kunigaikštijos bajorų Gruževskių giminės. Tėvas Jokūbas Gruževskis. Vykstant 1830-1831 m. sukilimui Lenkijoje, o Vilniuje sudarytam Vyriausiajam sukilimo komitetui delsiant pradėti kovą, Raseinių apskrities slapto sukilėlių komiteto dvylika narių, tarp jų Julius Gruževskis, Benediktas Kalinauskas iš Baltmiškio, Juozapas Rimkevičius, Ignas ir Zenonas Stanevičiai kovo 17 d. susirinkę Tytuvėnuose pas sukilėlių komiteto narį Adolfą Pšečiševskį, nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26-ąją ir parašė sukilimo aktą. Kelmės dvaro savininkas Julius Gruževskis vienas pirmųjų Žemaitijoje pradėjo organizuoti sukilėlių dalinius. Jis savo lėšomis sudarė Pirmąjį ulonų pulką, kurio sudėtyje buvo 400 dalgininkų, 100 šaulių ir 50 raitelių.[1]

Jo būriui 1831 m. kovo 26 d. rytą užėmus Raseinius ir sudarius Raseinių apskrities laikinąją valdžią sukilimas prasidėjo visoje Lietuvoje. Julius Gruževskis organizavo partizaninį karą. Jo vadovaujami sukilėliai dengė A. Gelgaudo kariuomenę, kuri traukėsi į Prūsiją. Sukilimui pralaimėjus emigravo į Prancūziją, vėliau gyveno Šveicarijoje, Ženevoje įkūrė laikrodžių gamybos įmonę. Per 1863 m. sukilimą dalyvavo emigrantų politinėje veikloje.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Vaclovas Rimkus. 1831 m. sukilimo vadai Žemaitijoje. Žemaitijos vyriausybė. ŽEMAIČIŲ ŽEMĖ. 2001 m. Nr.1
  2. Feliksas SliesoriūnasJulius Gruževskis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 237 psl.