Nalšėnai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Nalšėnai (vokiškai: Nalsen, gudiškai: Нальшчаны, Нальшаны) – tiksliai nenustatyta ar atskira rytų baltų ar aukštaičių genčių sąjungos gentis.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra prieita prie vieningos nuomonės ir dėl genties gyvenamos teritorijos, nors anot vienų tyrinėtojų, Nalšėnų žemė buvusi dabartinės Lietuvos rytuose, Žeimenos upės baseine ir dabartinės Baltarusijos šiaurės vakaruose – Nalšios žemėje, o pietuose iš dalies apie Neries upės vidurupį į rytus nuo Nemenčinės. Šiuo metu Lietuvoje tai būtų Švenčionų, Ignalinos rajonų savivaldybės, bei Vilniaus rajono savivaldybės šiaurės rytų dalis. Baltarusijoje – Breslaujos rajonas, Medilo ir Pastovių rajonų vakarinės dalys. Kiti istorikai nalšėnų, Nalšios žemei priskiria kur kas didesnę teritoriją, kuri apima ir Utenos, Molėtų, vakarinę Anykščių, pietinę Zarasų rajonų savivaldybių dalis ir galimas dalykas kad galėjo gyventi iki Šventosios upės vidurupio vakaruose.

Nalšėnų kaimynais šiaurėje buvo sėliai, šiaurės rytuose - latgaliai, rytuose – rytų slavų gentis krivičiai, pietuose ir pietvakaruose - aukštaičiai, vakaruose - Deltuvos žemė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovėje apgyvendinta nalšėnų teritorija patenka į archeologinės Rytų Lietuvos pilkapių kultūros dalį, kuriai taip pat priskiriama ir aukštaičių gentis. Per Nalšią Livonijos ordino kalavijuočiai rengdavo karo žygius į Lietuvą, matyt dalį žygių surengdavo iš Diunaburgo pilies.

Tu laikų nežinomas liudininkas apie Mindaugo vainikavimą Lietuvos karaliumi rašė taip: „Rytuose Žemaitija ribojasi su gretima Rusijai žeme Lietuva. Jos pirmasis karalius Mindaugas buvo pakrikštytas, ir aš dalyvavau jo karūnavime, kai jis priėmė savo karališkąją valdžią iš Romos popiežiaus ir paliko ją savo palikuonims, kad jie rūpestingai ją saugotų. Minėtieji lietuviai (matyt, turėta mintyje Lietuvos žemės gyventojai), jotvingiai ir nalšėnai yra lengvai pakrikštijami, kadangi nuo pat vystyklų yra auklėjami krikščionių auklių. Taigi galėsime tarp jų saugiau būti“ - pasaulio aprašymo pradžia, 1255-1260[1].

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tariamos buvusios nalšėnų genties teritorijoje yra išplitusios lietuvių kalbos rytų aukštaičių patarmei priskiriamos vilniškių arba cieksų bei uteniškių šnektos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Citata iš Alfredo Bumblausko knygos, Senosios Lietuvos istorija 1009 - 1795; Išleista: 2005