Atzelė
| Latgalių genties žemė: Atzelė / Agzele | |
|---|---|
| |
| Gaujienos pilis | |
| Šalis | šiaurės rytų Latvija |
| Tautos | latgaliai |
| Kalba | latgalių kalba |
| Laikotarpis | VII a.pr. – 1224 m. |
| Miestai | Agzelė |
| Prijungta prie | Livonijos konfederacija |
| |
Atzelė (latv. Agzele; latg. Agzele, vok. Atzel, rus. Очела) – buvęs latgalių valstybinis darinys (žemė), kurios teritorija buvo dabartinėse Latvijoje ir Rusijoje.
Teritorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Atzelės teritorija užėmė šiaurrytinę dabartinės Latvijos dalį (Alūksnės, Balvų, Gulbenės savivaldybės ir rytinė Smiltenės savivaldybės dalis) bei Pskovo srities pakraštį iki Velikajos upės, įtekančios į Pskovo ežerą.
Geografiškai užėmė Gaujos upės aukštupio baseiną. Į šiaurę nuo jos buvo finougrų Ugaunija, pietuose - Lotigola, vakaruose - Talava. Rytuose buvo slavizuota Pskovo žemė.
Atzelės teritoriją sudarė šios mažesnės žemės (lot. terra, latv. ciemi):
- Agzelė (Gaujene) – branduolinė Atzelės dalis su centru Agzele (dabar Gaujiena).
- Alūksnė – dabartinė Alūksnės savivaldybė su centru Alūksnėje.
- Bereznė – dabartinė Rugajų savivaldybė ir Berzpilio valsčius; pagrindinis piliakalnis buvo ant Bērzīnes kalvos ant Pauklės upelio kranto.
- Pornuwe – dabar Viliakos savivaldybė ir buvusios Abrenės apskrities šiaurinė dalis. Centras – Viliaka
- Abelen – dabar Škilbenų valsčius (Šķilbēnu pagasts), Baltinavos savivaldybė, šiaurinė Karsavos savivaldybės dalis ir pasienio apylinkės Pytalovo rajone (Rusija). Buvo keletas piliakalnių. Spėjama, kad pavadintas pagal 30 m aukščio piliakalnį Ōbeļavas, buvusį šiauriau Karsavos.
- Abrene – centrinis piliakalnis, manoma, buvo Abrinios (latv. Abriņa) gyvenvietėje (Briežuciemo valsčius).
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Teritorija nuo seno buvo apgyvendinta finougrų (Baltijos finų), kurie buvo giminingi dabartiniams pietų estams.
- Nuo I tūkst. vidurio kraštas buvo palengva baltizuojamas iš pietų ateinančių latgalių. Tačiau neasimiliuotų finų likučiai (Gaujos estai est. leivud) išliko iki XX a. Juos (kaip Atzelės čiudus) mini XII a. Naugardo metraščiai. Dar XIX a. viduryje regione gyveno apie 2600 estų. Paskutinis jų palikuonis mirė 1988 m.[1]
- 1111 m. į Atzelę buvo įsiveržęs Naugardo kunigaikštis Mstislavas Vladimirovičius Didysis. Pirmą kartą paminėta 1111 m. Naugardo I metraštyje.[2] Vėliau Atzelė mokėdavo duoklę Naugardui ir Pskovui[3].
- 1180 m. su Atzele kariavo Naugardo kunigaikštis Mstislavas Rostislavičius Narsusis.
- Greičiausiai nuo XIII a. pradžios buvo valdoma iš gretimos Talavos, kuri išplėtė hegemoniją visoje šiaurės rytų Latvijoje.
- 1223 m. atakavo Kalavijuočių ordinas.
- 1224 m. kalavijuočiai užkariavo Atzelę. Tais pačiais metais Atzelė buvo padalinta – Ordinui atiteko prekybinis kelias iš Gaujos su piliakalniais Agzelė ir Alūksnė (1/3 buvusių Atzelės žemių), o Purnuva, Bereznė, Abelenė ir Abrenė (2/3 buvusių Atzelės žemių) prijungti prie Livonijos vyskupijos (vėliau tapo Rygos arkivyskupijos dalimi).[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Seppo Zerterberg: Viro, Historia, kansa, kulttuuri Helsinki: Suomalaisen kirjallisuuden seura 1995
- ↑ Regioninių kultūros iniciatyvų centras. „Atzelė“. Suarchyvuotas originalas 2015-12-16. Nuoroda tikrinta 2015-12-16.
- ↑ Мугуревичс 1965: 15; Назарова 1996: 64-66; Назарова 1998 (а): 351–359
- ↑ Sutartis apie Talavos padalijimą vyskupui Albertui ir Kalavijuočių ordinui. 1224 m. liepa.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Harijs Grāvis Adzele – Gaujiena, 1111–2011, Senatne un mūsdienas. – SIA Preses Nams Baltic, 2011. – С. 414. – ISBN 978-9984-49-052-6.
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||
