Imera

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius
(pažymėtas nuo 2020 m. lapkričio).

Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Apytikrė Imeros padėtis

Imera (latv. Imera, est. Ümera) – senovės baltų (Talavos latgalių) žemė, paminėta Henriko Latvio kronikoje, gyvavusi XIII a. pr. Buvo pavaldi Talavos latgalių kunigaikščiui Talivaldžiui, kurio sostinė buvo Beveryno pilis. Spėjama, kad ši pilis galėjo stovėti būtent Imeroje.

Imera buvo latgalių apgyvendintas kraštas Gaujos kairiojo intako Jumaros (nuo jos ir pavadinimas) baseine. Tačiau latgaliai atsikraustė čia vėlai, o pradžioje Imeroje gyveno Baltijos finai.

Imera pietuose ribojosi su Idumėja, vakaruose su lyvių žeme Metsepole, iš rytų – su Talavos žemėmis. Dabar svarbiausias miestas buvusiose Imeros žemėse yra Valmiera.

1207 m. katalikų misionierius Aldebrandas krikštijo prie Imeros upės gyvenusius latgalius. Vėliau žemę užkariavo Kalavijuočių ordinas, o 1223 m. ji atiduota Rygos vyskupo (Henriko Latvio) valdžion.