Deltuva (baltų žemė)

Kitos reikšmės – Deltuva (reikšmės).

Lietuvių genties žemė: Deltuva / Dewiltow


Šalis	Lietuva (Ukmergės, Anykščių, Širvintų rajonai)
Tautos	lietuviai

Deltuva (vokiečių kalba: Dewilto[w], rusėnų k. Дѧвол̑тва, Diavoltva, galimi rekonstrukciniai variantai *Dėviltava, *Dveltuva, *Dieveltuva, *Dėviltuva ir kt.), - Volynės metraštyje 1219 ir 1265 m., taip pat Lietuvos metraščių legendinėje dalyje ir kituose tekstuose minima baltų genties ar vienos iš lietuvių kilčių žemė.

Lietuviškuose raštuose vartojama kraštovardžio forma Deltuva atkurta pagal su Deltuvos žeme hipotetiškai susijusio Deltuvos miestelio vardą. Jis lygintinas su analogiškos sandaros baltiškais kuopiniais tautovardžiais *le[i]tuva, *dainuva/deinuva, *karšuva ir kt.

Teritorija

Dauguma lietuvių tyrinėtojų (E. Gudavičius, G. Zabiela, T. Baranauskas ir kt.), Volynės metraščio Deltuvą laiko viena iš kelių lietuvių gentį sudariusių žemių („gentine minivalstybe“) ir ją lokalizuoja dab. Deltuvos, Ukmergės, Kavarsko, Kurklių, Anykščių, Alantos, Videniškių, Giedraičių, Širvintų bei kitose abipus Šventosios vidurupio esančiose teritorijose. Šventosios upės (ir jos intakų Siesarties, Širvintos ir Virintos) baseinas apibrėžia Deltuvos geografiją.

Ši lokalizacija daroma sekant lenkų istoriko Henriko Lovmianskio (Henryk Łowmiański) siūloma lokalizacija bei atsižvelgiant į tai, kad šiose teritorijose ilgai buvo Deltuvos valsčius, XV–XVII a. šaltiniuose minimi Deltuvos dvarai (XV–XVI a. įkurti Kęsgailų ir kt. savininkų), iki dabar išlikęs Deltuvos miestelis (išaugęs nuo 1385 m.).

Remiantis šia lokalizacija Deltuvos žemė vakaruose ribojosi su Upyte, rytuose - su Nalšia, pietuose su Lietuva (arba Nerimi), o šiaurėje - su Sėla. Didžiausias šios žemės piliakalnis buvo Šeimyniškėlių piliakalnis, kai kurių autorių tapatiniamas su metraščiuose minima Voruta.

Kita vertus, atsižvelgiant į Mindaugo krikšto bei karūnavimo apeigose dalyvavusio anonimo ~1260 m. rašytame traktate „Žemių aprašymo pradžia“ (Incipiunt descriptiones terrarum, lot.) pateiktą „Lietuvos žemės“ padėties Žemaitijos atžvilgiu charakteristiką^[1], sugretintą Deltuvos ir Nalšios paminėjimą Volynės metraščio 1265 m. įraše^[2] bei Mindaugo 1260 m. birželio vidurio donacinio akto/akto falsifikato liudijamą tikriausiai iš Deltuvos žemės kilusių „Mindaugo baronų“ ir kurį laiką Sėlos žemės kaimynystėje (Latavos pilyje) rezidavusio Mindaugo giminystę/gentystę, Volynės metraščio Deltuvą galima būtų laikyti prie LDK anksti prisijungusia/prijungta gentine žeme ir tapatinti su Nalšios žemei XIII a. (hipotetiškai) pavaldžia Sėla.

Raida

Deltuvos žemė susiformavo X–XI(?) a., nuo XII a. pab. (?) ar XIII a. pr. iki 1265(?) m. buvo viena iš kelių pagrindinių LDK sudėtinių dalių (galimas daiktas, tada turėjo kunigaikštystės statusą).

Ankstyviausias žinomas Deltuvos (nepainioti su to paties vardo gyvenviete) paminėjimas yra Volynės metraštyje, kuomet ties 1219 m. data aprašytas penkias etnopolitines sritis (Lietuvą, Žemaičius, (lietuviškąją) Rusią ir kt.) vienijančios LDK ar (pasak šiuo metu vyraujančios istoriografinės koncepcijos) penkių lietuvių šeimų ir Haličo-Volynės didžiosios kunigaikštystės taikos sutarties sudarymas:

6723 (1215) metais Dievas norėjo, kad Lietuvos kunigaikščiai atvyktų sudaryti taikos pas didžiojo kunigaikščio Romano žmoną, [ir sūnus] Danilą ir Vasilką. Lietuvos kunigaikščių ir vyresniųjų vardai buvo: Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, brolis jo Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila. Ir žemaičių kunigaikščiai Gerdvilas, Vykintas. Ir Ruškaičiai. Kintibutas, Vembutas, Butautas, Vižeikis ir sūnus jo Velžys. Kitenis, Plikienė ir Bulevičiai. Vismantas, kurį Mindaugas nužudė ir atėmė žmoną, o jo broliai Gelvila ir Sprudeiķis buvo nužudyti. Ir Deltuvos kunigaikščiai Juodkys, Pukeikis, Bikšys, Ligeikis. Visi jie suteikė taiką kunigaikščiams Danilui and Vasilkui, ir žemė buvo taiki.^[3]

Sprendžiant iš metraštyje ne itin aiškiame kontekste pateiktų lietuvių kunigaikščių sąrašų, tarp 1219 m. taikos derybų iniciatorių Deltuvą atstovavo kunigaikščiai Juodkys (Юдьки), Pukeikis (Поукѣикъ), Bikšys (Бикши) ir Ligeikis (Ликиикъ).^[4] Pagal alternatyvų aiškinimą, jei Volynės metraščio asmenvardžius Пукеик (Пукыик) ir Ликеик (Ликиик) interpretuotume kaip klaidingai perrašytus tėvavardžius *Пукеив ir *Ликеив^[5], sąrašas mini tik du kunigaikščius: Būgos (?) sūnų Juodkį ir Lingio (?) sūnų Bikšį.

Be šių Deltuvos žemės valdytojų iš 1260 (arba 1253) m. Mindaugo donacinio akto/akto falsifikato dar įvardyti du ar keturi nežinomų LDK laukų valdytojai, kurie greičiausiai buvo kilę iš Deltuvos. Tarp jų spėjamai deltuviškos kilmės „Mindaugo baronas“ buvo *Bunys (Punys).

Lietuvos metraščiuose taip pat minimi „Deltuvos kunigaikštis“ Dausprungas ir Dausprungo sūnus Girius. Pastarasis istorijoje žinomas kaip vedęs Užnerio kunigaikščio Kerniaus (= Henriko Latvio minimo Daugeručio−*Daugirdo?) dukterį, ir atvykęs iš Deltuvos į (Užnerio) Lietuvą užkuriais.

Žemė sunyko ar buvo panaikinta greičiausiai XIII a. 7-ajame dešimtmetyje, t. y. po numanomo Deltuvos žemės prijungimo prie Lietuvos kunigaikštystės. Jis įvyko greičiausiai netrukus po 1265 m. įvykusio Vaišelgos ir Švarno vadovaujamos jungtinės LDK ir Volynės kariuomenės žygio prieš Deltuvoje ir Nalšioje įsitvirtinusius Treniotos šalininkus. Jos vietoje įkurtas Deltuvos valsčius.

Išnašos

↑ „Onuo jos [t. y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė“ – bet ne „Deltuvos žemė“, kaip turėtų būti „lovmianskiškosios“ Deltuvos lokalizacijos teisingumo atveju.
↑ „Vaišelga […] pradėjo imti pilis Deltuvoje ir Nalšėnuose“.
↑ Въ лѣт̑ . [6723 (1215)] Бж҃иимъ повелениемь . прислаша кнѧзи Литовьскии . к великои кнѧгини Романовѣ . и Данилови и Василкови . миръ да(р)юще бѧхоу же имена Литовьскихъ кнѧзеи се старѣшеи . Живинъбоудъ . Давъѧтъ . Довъспроункъ . братъ его Мидогъ . братъ . Довъӕловъ . Виликаилъ . а Жемотьскъıи кнѧз̑ Ерьдивилъ . Въıкъıнтъ. а Роушьковичевъ . Кинтибоуть . Вонибоут̑ . Боутовить. Вижѣикъ. и сн҃ъ его Вишлии. Китении . Пликосова . а се Боулевичи. Вишимоут̑ егоже оуби Миндого тъ . и женоу его поѧлъ . и братью его побилъ . Едивила. Спроудѣика . а се кнѧзи . из Дѧвол̑твъı . Юдьки . Поукѣикъ. Бикши . Ликиикъ си же вси миръ даша . кн҃зю Данилови . и Василкоу . и бѣ землѧ покоина .
↑ Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, V., 2000, p. 186.
↑ Plg. su Maskvos valstybės šiaurėje iki XVII–XVIII(?) a. išlikusiais rusiškais (rusėniškos kilmės) tėvavardžiais Андреив, Фадеив, Матвеив ir pan.

Literatūra

Zabiela G., Baranauskas T., Deltuvos žemė // Eskizai, Nr. 10, Ukmergė, 1999, p. 3−8.

[1] „Onuo jos [t. y. Žemaitijos] į rytus – su Rusia besiribojanti Lietuvos žemė“ – bet ne „Deltuvos žemė“, kaip turėtų būti „lovmianskiškosios“ Deltuvos lokalizacijos teisingumo atveju.

[2] „Vaišelga […] pradėjo imti pilis Deltuvoje ir Nalšėnuose“.

[3] Въ лѣт̑ . [6723 (1215)] Бж҃иимъ повелениемь . прислаша кнѧзи Литовьскии . к великои кнѧгини Романовѣ . и Данилови и Василкови . миръ да(р)юще бѧхоу же имена Литовьскихъ кнѧзеи се старѣшеи . Живинъбоудъ . Давъѧтъ . Довъспроункъ . братъ его Мидогъ . братъ . Довъӕловъ . Виликаилъ . а Жемотьскъıи кнѧз̑ Ерьдивилъ . Въıкъıнтъ. а Роушьковичевъ . Кинтибоуть . Вонибоут̑ . Боутовить. Вижѣикъ. и сн҃ъ его Вишлии. Китении . Пликосова . а се Боулевичи. Вишимоут̑ егоже оуби Миндого тъ . и женоу его поѧлъ . и братью его побилъ . Едивила. Спроудѣика . а се кнѧзи . из Дѧвол̑твъı . Юдьки . Поукѣикъ. Бикши . Ликиикъ си же вси миръ даша . кн҃зю Данилови . и Василкоу . и бѣ землѧ покоина .

[4] Baranauskas T., Lietuvos valstybės ištakos, V., 2000, p. 186.

[5] Plg. su Maskvos valstybės šiaurėje iki XVII–XVIII(?) a. išlikusiais rusiškais (rusėniškos kilmės) tėvavardžiais Андреив, Фадеив, Матвеив ir pan.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]