Pamedė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Prūsų žemės

Pamedė (prūs. Pameddi, vok. Pomesanien) – istorinė žemė Pietų Prūsijoje, kurioje gyveno prūsų gentis pamedėnai. Tai labiausiai vakaruose buvusi prūsų žemė, tarp Vyslos, Nogato, Zirgūnos ir Osos upių.[1] Dabar tai žemės aplink Malborką ir Elbingą.

Lietuviškas žemės pavadinimas Pamedė yra rekonstruotas Kazimiero Būgos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pamedės teritorija buvo baltų apgyvendinta vėliausiai nuo IX a., bet greičiausiai anksčiau. XIII a. pradžioje gyventojų skaičius siekė 16000-20000.

Toliausiai vakaruose buvusi pamedėnų gentis buvo pirmoji nukariauta Vokiečių ordino, kuris pradėjo savo kryžiaus žygius iš Kulmo žemės.

Per Pirmąjį prūsų sukilimą 1242 m. pamedėnai buvo vieni aktyviausių sukilimo dalyvių, užėmę kelias kryžiuočių pilis. Tačiau 1249 m. Dzierzgonio taika jie įsipareigojo priimti krikščionybę. Kai vyko Didysis prūsų sukilimas, jie iš pradžių laikėsi neutraliai, vėliau padėjo kryžiuočiams. Savo kalbą ir papročius pamedėnai išlaikė iki XVI a., kai 1561 m. pasirodė katekizmas prūsų kalba „Prūsų Enchiridionas“. Dėl germanizacijos ir asimiliacijos pamedėnai XVII a. išnyko.

Kryžiuočių ordino kolonizuotos prūsų genties visuomeninį gyvenimą reguliavo 1340 metų Pamedės teisynas - seniausias (žinomas) rašytinis baltų genčių teisės šaltinis.

Dabartis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu Pamedė priklauso Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadijai, didžiausi miestai, pastatyti jų pilių vietoje: Malborkas, Kvidzynas, Kulmas, Ylava.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Zigmas Zinkevičius. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.46. ISBN 978-5-420-01724-1