Duvzarė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Latvijos istorinis regionas:
Duvzarė
Šalis: Latvija
Tautos: kuršiai
Kalba: kuršių
Laikotarpis: IX a. – 1263 m.
Miestai: sostinė Impiltis
OldCourland.jpg

Duvzarė (Duvzare, kitos formos Dovsare, Dovzare, Duvzeren, Duizare, Devzare Donzare) – senovinė kuršių žemė, buvusi Baltijos pakrantėje. Dabar tai Nycos ir Rucavos savivaldybės, dalis Priekulės savivaldybės bei dalis dabartinės Lietuvos (žemės apie Būtingę ir Senąją Įpiltį). Tai buvo viena iš mažesnių kuršių žemių, jos teritorija buvo apie 500 km² ploto.[1]

Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Duvzarės pavadinimas kuršiškos kilmės, pasak K. Būgos sudarytas iš kuršių kalbos žodžių duvi (plg. latv. divi) 'du' + zar- (plg. latv. zars) 'šaka', tad lietuviškai būtų Dvižãrė, t. y. Dvišãkė,[2] arba duvi+ezars („ežeras“), tagi Dviežerė. Tokiu dvigubu ežeru galima laikyti šakotąjį Papės ežerą.[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1250 m. Livonijos ordinas kelis kartus buvo įsiveržęs į Lietuvos karaliaus Mindaugo valdas. Livonijos ordino kariuomenė palaikė Mindaugo sūnėną Tautvilą. Netrukus Tautvilas apsikrikštijo. Kad ordinas nepuldinėtų Lietuvos 1251 m. Mindaugas pažadėjo apsikrikštyti ir perdavė ordinui dalį Žemaitijos bei jotvingių žemės.

Po šios sutarties 1252 m. Livonijos ordinas įsiveržė į pietines kuršių žemes (į Duvzarę taip pat) ir pastatė Memelio pilį (Memelburgas). Tais metais rašytiniuose šaltinniuose pirmą kartą paminėta Duvzarė.

Durbės mūšyje nugalėjus kryžiuočius kuršiai buvo atgavę nepriklausomybę. Jų sukilimą pavyko numalšinti tik po to, kai stačiatikiu apsikrikštijęs Vaišelga 1265 m. pasirašė taikos sutartį su ordinu ir nustojo remti nekrikštytus savo priešininko Treniotos sąjungininkus – žemaičius, prūsus, kuršius ir žiemgalius.

1267 m. kuršiai nutraukė ginkluotą pasipriešinimą. Žodis Duvzarė dokumentuose paskutinį kartą paminėtas 1291 m.

Ribos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pietinė Duvzarės riba sutapo su dabartine Lietuvos-Latvijos siena atkarpoje Šventosios upe iki dabartinio Skuodo, o po to suko šiaurėn iki Latvijos miesto Priekulės. Šiaurinė siena ėjo upėmis Virga, Vartaja ir Bartuva į pietus iki Liepojos ežero.

Duvzarė ribojosi su Mėguva pietuose, su Bandava ir Cekliu rytuose ir Piemare šiaurėje.

Pagrindinis miestas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politiniu ir ekonominiu Duvzarės centru buvo Įpiltis (Emplitten, Empilten, Ampillen, Ampilten). 1263 m. kuršiai nuo Įpilties buvo apsiautę Memelburgą (Klaipėdos pilis).

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Archeologai ištyrinėję tik vieną kapinyną Duvzarės žemėse. XIII a. viduryje Duvzarėje buvo 14 gyvenviečių. Didžiausias gyventojų tankis buvo šiaurinėje dalyje, kur buvo 11 piliakalnių ir 8 kapinynai. Dviejuose iš jų aptikti ir palaikai, laidoti pagal lyvių papročius. 1235 m. minėti piliakalniai Damis ir Trecne. Vakarinėje dalyje, Šventosios upės pakrantėje, yra 4 piliakalniai ir 6 kapinynai. 1253 m. iš jų paminėti Popissen, Rutzowe (Rucava) ir Emplitten (Įpiltis).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintautas Zabiela Ikivalstybinis ir baltų genčių sąjungų laikotarpis. Lietuvos istorija II tomas (red. Gintautas Zabiela). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2007. P.427
  2. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos istorija. I. Vilnius: „Mokslas“, 346. ISBN 5420001020.
  3. Duvzarė. Lietuviškoji enciklopedija. T.7. Kaunas, 1939. P. 271