Vakarų baltų pilkapių kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vakarų baltų pilkapių kultūra
XIV a. pr. m. e. – I a.
Dab. valstybės: Pietvakarių Lietuva, Kaliningrado sritis, šiaurės rytų Lenkija
Amžius: Bronzos amžius
Lingvistinė gr.: vakarų baltai
ArcheologicalCulturesOfCentralEuropeAtEarlyPreRomanIronAge.png
Vakarų baltų pilkapių kultūra - violetinė

Vakarų baltų pilkapių kultūra – vėlyvojo bronzos amžiaus archeologinė kultūra, paplitusi siaurame Baltijos pajūrio ruože – nuo Sembos iki Kuršo. Išskirta tik pagal laidojimo paminklus.

Kultūros ypatybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvuosiuose pilkapiuose aptinkami griautiniai palaidojimai, priskiriami 1500-1300 m. pr. m. e. laikotarpiui[1]. Vėlyvajame laikotarpyje mirusiuosius kremuodavo ir pelenus supildavo į keramines urnas (molinius puodus), pilkapiuose įrengiant sudėtingas akmenų konstrukcijas. Ši tradicija išliko iki ankstyvojo geležies amžiaus (VI-I a. pr. m. e.). Genetiškai susijusi su vėlyvojo neolito-eneolito laikotarpio Pamarių (lenk. Rzucewo) kultūra, gyvavusia Gdansko įlankos ir Aistmarių pakrantėse.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų baltų pilkapių kultūros Lietuvos teritorijoje pavyzdžiai: Šernų (Klaipėdos raj.), Ėgliškių, Kurmaičių (Kretingos raj.) pilkapynai.[reikalingas šaltinis] Čia būdingi pilkapiai su koncentriniais akmenų vainikais, akmenų rentiniais ir sudegintų mirusiųjų kapais. Kurmaičių, Ėgliškių pilkapiuose palaidota po keletą ar keliolika mirusiųjų įvairiai įrengtuose kapuose. Sudeginti kaulai supilti į duobutę, apdėti plokščiais akmenimis ar supilti į urną. IIIII a. pr. m. e. čia plito paprotys laidoti nedegintus mirusiuosius tuose pačiuose pilkapiuose. Į jų kapus buvo dedama žalvarinių papuošalų.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Aisčiai. Kilmė E.Jovaiša 2012

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]