Rytų Lietuvos pilkapių kultūra

Rytų Lietuvos pilkapių kultūra
← III a. – XIII a. →
Dab. valstybės	rytų Lietuva, vakarų Baltarusija
Ist. regionas	Neries baseinas
Gyvenvietės	Jakšiškio pilkapynas
Amžius	Geležies amžius
Lingvistinė grupė	lietuviai (rytiniai senlietuviai)
Kultūros teritorija VII a. (žalia spalva centre)

Rytų Lietuvos pilkapių kultūra – geležies amžiaus archeologinė kultūra dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje. Ji priskiriama lietuvių gentims.

Geografija

Daugumos šiuolaikinių tyrinėtojų nuomone, Rytų Lietuvos pilkapių kultūra III-IV a. susidarė brūkšniuotos keramikos kultūros, tipiškos rytų baltų archeologinės kultūros, vakariniame areale. Brūkšniuotosios keramikos kultūra sunyko apie III a. veikiama vakarų baltų kultūrų.

Rytų Lietuvos pilkapių kultūra apėmė teritorijas rytų Lietuvoje ir šiaurės vakarų Baltarusijoje (iki Svierių ir Naručio ežerų). Kultūros arealas dalinai sutapo su Neries upės baseinu. Jis driekėsi palei Šventosios ir Žeimenos upes, apėmė Neries upės vidurupį ir žemupį. Piečiau Neries jis apėmė ir teritorijas iki pat Nemuno upės (Strėvos, Verknės baseinus, Merkio aukštupį).

Rytuose kultūra ribojosi su Bancerovo-Tušemlios kultūra, pietuose - su Sūduvių kultūra (jotvingių protėviais). Vakaruose - su Vidurio Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra (aukštaičių protėviais).

Kultūros ypatybės

Šiai kultūrai pavadinimą davė didelis kiekis surastų pilkapių Rytų Lietuvoje, iš viso apie 6 tūkst. sampilų, arba 230 pilkapynų. Baltarusijos teritorijoje priskaičiuojama apie 80 pilkapynų, išsidėsčiusių Neries (Vilijos) aukštupyje bei Nemuno dešiniajame krante prie valstybės sienos su Lietuva.

Vienas iš Rytų Lietuvos pilkapių kultūros pavyzdžių – Jakšiškio pilkapynas Anykščių rajono savivaldybės teritorijoje.

Pagrindinis kultūros bruožas – mirusiųjų laidojimas iš žemės supiltuose pilkapiuose, apjuostuose akmenų vainikais, vėliau – duobėmis ar ištisiniais grioviais. Mirusieji pradžioje pradžioje nebuvo deginti, vėliau – sudeginti. Pilkapynus sudarė apie keli šimtai sampilų, pastaruosiuose randama po kelis ar keliolika kapų. Įkapės dažniausiai nebuvo gausios, nors rasta ir labai turtingų kapų. Storas kultūrinis sluoksnis aptinkamas piliakalnių papėdėse, tačiau pačių piliakalnių aikštelėse iki pat antrojo tūkstantmečio pradžios žmonių veiklos pėdsakai labai neryškūs.

Apie XII a. pilkapių pylimo tradicija išnyko, o kartu su ja – ir Rytų Lietuvos pilkapių kultūra. Iš šios kultūros išsivystė lietuvių genties žemės Nalšia, Deltuva, Neris, Alšėnų žemė ir Deremela.

Nuorodos

• Rytų Lietuvos pilkapių kultūra
• Rytų Lietuvos pilkapių kultūros ypatybės (rusų k.) Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.