Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Veltai – Ptolemėjo II a. paminėta baltų gentis[1], gyvenusi Lietuvos ir Latvijos pajūryje, pietuose nuo Minijos žiočių iki Šventosios ir toliau, rytuose siekė Salantų apylinkes ir Jūros upės aukštupį. Veltai priskiriami I–V a. vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūrai. Geopolitinė padėtis lėmė, kad jie buvo glaudžiai susiję su Romos imperija, palaikė ryšius su kitomis ryčiau ir šiauriau gyvenusiomis baltų gentimis bei kaimynine Skandinavija.
