Rytų galindai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Slav-7-8-obrez.png
Baltiškų hidronimų paplitimo arealas

██ Plotas, kuriame gausu baltiškų hidronimų

██ Plotas, kur baltiškų hidronimų nedaug ir dalis jų abejotini

Rytų galindai – baltų gentis, pagal XI–XII a. rusų rašytinius šaltinius, gyvenusi Protvos aukštupyje (dabartinė Maskvos ir Kalugos sritis), tarp viatičių ir krivičių žemių. Archeologų tapatinama su III ir IV a. sandūroje susiformavusiu Moščinų kultūros nešėjų etnosu. „Rytų galindais“ ši gentis vadinama sąlyginai, taip ją atskiriant nuo kitų – vadinamųjų vakarų galindų.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą coldae vardu rytų galindai paminėti VI a. viduryje Rytų Romos imperijos istoriko Jordano veikale Getika (De origine actibusque getarum). Galimas daiktas, kad žodžiu coldae Jordanas perteikė suslavintą rytų galindų savivardį.

Tautovardis galindai veikiausiai reiškia 'galiniai, pakraščio gyventojai'. Jie iš tiesų gyveno baltų tautų masyvo pakraštyje. Rusėnų metraščiuose rytų galindai (goliad', goliadi) minimi nuo 1058 m. O 1147 m., drauge pirmą kartą paminint ir Maskvą, metraštyje vėl rašoma: Ir žygiavo Sviatovslavas, ir nugalėjo galindus Protvos aukštupyje (И шедъ Святославъ и взя люди Голядь, верх Поротве). Jų centras turėjo būti apie Možaiską (žr. hidronimų žemėlapį). XII–XIV a. šios genties gyventa tuoj į pietvakarius nuo galindų žemėje įkurtos Maskvos, daugiausia Protvos (kairysis Okos intakas) baseine.

Pasak archeologų, darbo įrankius ir ginklus (kirvius, pjautuvus, strėlių antgalius ir kt.) rytų galindai gaminosi iš jų pačių lydytos geležies.

Iki VIII a. pradžios pietvakarinis rytų galindų kaimynas buvo baltiškos Koločino kultūros gentis (vėliau – slavai severėnai), o vakaruose rytų galindų kraštas bent iki X a. ribojosi su baltiškos Tušemlios kultūros atstovų etnoso žemėmis. Šiaurėje bei rytuose rytų galindų kaimynai iki X a. buvo meriai ir kt. finų gentys.

VIII–X a. Okos baseino galindus nuo kitų, vakariau gyvenusių baltų atskyrė į šiaurę slenkantys slavai (būsimųjų viatičių „lingvistiniai protėviai“,– viatičiai, kaip savita rusėnų etnokultūrinė grupė susiformavo rytų galindų substrato pagrindu), kurie jau VIII–IX a. asimiliavo didžiąją (pietinę) rytų galindų dalį; Protvos aukštupio rajone išlikę rytų galindai pradedant XV a. (rusų gyvenviečių Protvos aukštupio baseino miškuose ėmė rastis tik XV a. I pusėje) buvo asimiliuoti rusų.

Kalbos pėdsakai[taisyti | redaguoti kodą]

Ilgą laiką Rusijoje buvo palaikoma teorija, kad Maskvos, Možaisko apylinkėse ir plačiuose kituose Rusijos plotuose aptinkami baltiški vandenvardžiai ir vietovardžiai palikti į nelaisvę paimtų vakarų galindų arba čia vėliau už slavus atsikėlusių kolonistų iš LDK. XX a. antrojoje pusėje atlikti išsamesni tyrimai atskleidė, kad šiose teritorijose baltiški hidronimai ir vietovardžiai skaičiuotini šimtais, jie aprėpia smulkiausių upelių ir mažų gyvenviečių pavadinimus. Istorijos patirtis rodo, kad vėliau atsikėlę gyventojai arba belaisviai perima vietinių gyventojų pavadinimus, bet ne atvirkščiai: būtų labai keista, jei čia gyvenę rusų protėviai staiga būtų pamiršę savo senuosius vandenų bei vietų pavadinimus ir juos būtų ėmę vadinti belaisvių ar atvykėlių sugalvotais vardais. Be to, slavai nebuvo įveikę net jotvingių, nekalbant apie toliau gyvenančius vakarų galindus – tokių žinių nėra.[1]

Baltiški vandenvardžiai ir vietovardžiai atspindi skirtingą jų suslavinimo laipsnį, vieni suslavinti anksčiau, kiti vėliau. Paprastai iš jų galima spręsti tik apie bendruosius baltų kalbų bruožus (žr. Baltų prokalbė), sunku išskirti tam regionui būdingas kalbos ypatybes. Dažnai prie baltiškos šaknies pasitaiko pridėtų slaviškų priesagų (bet ne atvirkščiai), pvz.: Abolnia (Абольня; plg. liet. Obelė: obuolys < *ābōlii̯as) – su sl. priesaga -nia (-ня); Lopanka, Lopan' (Лопанка, Лопань; plg. liet lapė) – su sl. -an-ka (ан-ка), -an' (-ань); Vupenka (Вупенка; plg. liet upė) – su sl. -en-ka (ен-ка) ir t. t. Daugiau šio krašto galindiškų pavadinimų: Upa (Упа: liet. upė), Otra (Oтра: latv. ātra 'greita'), Čičera (Чичера: Lietuvos ežeras Čičirys), Salinka (Салинка: liet. sala, salėti 'tekėti'), Dugna (Дугна: liet. Daugai: daug?; dugnas?) ir daug kitų. Net Maskvos vardą kai kurie tyrėjai mano esant baltiškos kilmės (plg. liet. mazgoti, taigi Maskva < *Mazgavā). Šiuose kraštuose daug kaimų ir šiaip vietų pavadinimų su goliad'- (голядь) < *galind-. Rusams įprasta senąsias išnykusias tautas prisiminti kaip mitinius didvyrius milžinus, tad ir šiuo atveju yra išlikę padavimų apie stipruolį milžiną arba du milžinus brolius, vadinamus Goliad' (Голядь).[2]

V. ToporovasMaskvos apylinkių yra surinkęs apie 40 galimai baltiškos kilmės žodžių, kurie galėtų būti galindiški: alania (аланя) 'alus', alannyj (аланный) 'alinis, alinas', anda (анда) 'taigi, net' (plg. liet. andai 'tada'), barabošit' (барабошить) 'plepėti', baraboška (барабошка) 'plepys' (plg. liet. barbasuoti 'plepėti'), guževat'sia (гужеваться) 'vaikščioti, susiburti' (plg. liet. (su)gužėti, latv. guza 'krūva, daugybė'), kovlyga (ковлыга) 'sušalęs sniego, molio ar mėšlo grumstas' (plg. liet. su-kaul-ėjęs), kromsat' (кромсать) 'nerūpestingai karpyti, pjaustyti, duoną gurinti, gadinti' (plg. liet. kramsėti, latv. kramstīt), neriota, norot (нерёта, норот) 'žvejybos įrankiai' (plg. liet. nerti, nertinė 'kas nunerta'), pikul'ka (пикулька) 'tokia piktžolė' (plg. liet. pikulė), setevo (сетево) 'sietuvė su grūdais sijojimui' (plg. liet sietas), sukalit' (сукалить) 'gremžti, gramdyti, valyti' (plg. liet. sukalioti), žagara (жагара) 'grybinė išauga beržo kamiene' (plg. liet. žagaras) ir kt. Pagaliau, pats upės vardas Možaja (Можая) ir iš jos kilęs miesto pavadinimas Možaiskas (Можайск) yra baltiški – plg liet. mažoji < *mažāi̯ī.[3]

Pastebėta, kad į baltų teritorijas įsiterpusių slavų tarmių nepasiekdavo bendarajame slavų masyve plintantys kalbos pokyčiai, baltų salos juos sustabdydavo. Tas pats pasakytina ir apie Volgos-Okos aukštupiuose gyvenusius galindus. Jie padarė įtaką ne tik Maskvos ir jos apylinkių formavimuisi, bet ir vietinių tarmių bruožams.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“, 247. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 5420001020“..
  2. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“, 248. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 5420001020“..
  3. Zinkevičius, Z. (1984). Lietuvių kalbos kilmė. I. Vilnius: „Mokslas“, 248-249. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 5420001020“..